Vien jėgos neužtenka. Vaikams reikia ne tik šokinėti, bėgioti ar užsiimti fizine veikla – jiems reikia jausti, kad kiekvienas judesys turi prasmę. Kad galima būti ne tik sportininku, bet ir išradėju, dainininku, virėju ar net mokslininku kieme. Čia lauko žaislai tampa daugiau nei įranga – jie tampa pasauliu, kurį vaikas pats kuria, taiso, keičia ir iš naujo atranda.
Žaidimas – tai planas, kurio nežino net pats vaikas
Kiekvienas tėvas matęs, kaip vaikas iš šluotos ir akmens pasidaro portalą į kitą galaktiką, žino – vaizduotė yra stipresnė nei bet kuris scenarijus. Todėl svarbu leisti vaikui ne tik judėti pagal taisykles, bet ir sukurti jas pačiam. Žaislai, kurie nesuvaržo – o leidžia kurti, įsijausti ir net sugrįžti prie jų kitą dieną visai kitu kampu – yra tie, kurie lieka atmintyje ilgam.
Kai fizinė veikla virsta istorija
Poliesterinis tunelis kieme? Vieną dieną tai yra šliaužimo pratimai, kitą – pabėgimo kelias iš kosminės bazės. Vandens žaidimų stalas? Vieną rytą jis tampa baseinu lėlėms, o po pietų – eksperimentų laboratorija. Tai žaislai, kurie prisitaiko prie vaiko minties, o ne primeta savo logiką. Ir būtent dėl to jie nepabosta.
Kai tokie žaislai atkeliauja iš vietų, kurios neapsiriboja tik prekių sąrašu – atsiranda ir daugiau vertės. Tėvai, kurie atranda tokias vietas, kur vaikų žaidimai laikomi rimtu reikalu, paprastai sugrįžta vėl. Tarp jų – ir EDUKO, kuris savo asortimentu tyliai palaiko šią žaidimo laisvę. Ne deklaracijomis, o tuo, kas yra lentynose.
Ne kiek vaikas juda, o kaip jis žaidžia
Ne visi fiziniai žaislai ugdo vienodai. Vieni lavina greitį ar jėgą, kiti – tikslumą, reakciją, orientaciją. Bet kai vaikas per žaidimą susikuria misiją, kai bando įveikti iššūkį, kai įsijaučia – jis auga visomis prasmėmis. Net ir žaidžiant kamuoliu galima kurti taisykles: kas pataikys per „slaptą langą“, kas spės pagauti skareles su užrištomis akimis, kas sugalvos naują estafetę.
Tokie žaidimai nėra nei planuoti, nei struktūruoti. Jie atsiranda iš aplinkos. Iš daiktų, kuriuos galima naudoti skirtingai. Ir tada kiemas tampa ne tik aikštele, bet istorija – kasdien vis nauja.
Ką renkasi vaikai, kai jiems leidžiama rinktis?
Ne visada – tai, ką perka suaugusieji. Vaikai dažnai nustebina. Jie atsisako to, kas per daug „paruošta“, per daug „teisinga“. Juos traukia tai, kas leidžia klausti, maišyti, kurti savo žaidimą. Ir būtent tada, kai žaislas neturi vienos funkcijos, kai jį galima naudoti savaip – jis tampa jų pačių.
Tokius daiktus dažniausiai renkasi ugdymo įstaigos. Mokytojai žino: kuo daugiau erdvės vaizduotei, tuo daugiau vystymosi. Ir vis daugiau tėvų pradeda pastebėti tą patį. Tai pokytis, kuris vyksta tyliai – per kiemo kampus, kur gimsta istorijos. Kur vaikystė yra ne treniruotė, o nuotykis. Kur žaislai kalba ne garsais, o galimybėmis.
