Stresas – tai organizmo fiziologinė ir psichologinė reakcija į išorinius ar vidinius dirgiklius, kurie kelia įtampą, reikalauja prisitaikymo ar grėsmės jausmo. Stresą sukeliančios situacijos gali būti įvairios – nuo kasdienių smulkmenų, tokių kaip eismo spūstis, iki didelių gyvenimo įvykių, pavyzdžiui, netekties ar darbo pokyčių. Skiriasi ir mūsų reakcijos į stresą.
Kiekvienas iš mūsų turi savitą būdą reaguoti į stresines situacijas. Šios reakcijos į stresą dažnai susiformuoja dar vaikystėje ir daro įtaką mūsų elgesiui su savimi bei kitais suaugus. Suprasti, kodėl reaguojame vienaip ar kitaip, yra pirmasis žingsnis į vidinę ramybę ir sveikesnius santykius.
Reakcijos į stresą: kovoti, bėgti ar sustingti
Pagalvokite apie save ir artimus žmones. Kaip jie elgiasi stresinėse situacijose, pavyzdžiui, ginčo metu? Vieni žmonės tarsi sustingsta – nustoja kalbėti, vengia akių kontakto ir atrodo, lyg negirdėtų aplinkos. Kiti bėga – palieka kambarį, nusprendžia pasivažinėti automobiliu. Dar kiti reaguoja kovodami – pakelia balsą ar pradeda konfliktą.
Dažnai po tokių situacijų žmonės jaučia kaltę ar gėdą: „Kodėl aš šaukiau?“, „Apgailestauju, kad nebuvau šalia“, „Jaučiuosi kaip kilimėlis, per kurį visi eina.“ Nors daugelis nori geriau tvarkytis su sudėtingomis situacijomis, kitą kartą susidūrę su stresu jie vėl turi tas pačias reakcijas.
Kodėl taip atsitinka ir ką galima pakeisti?
Šios reakcijos kyla iš mūsų nervų sistemos. Ji sukurta tam, kad apsaugotų mus, kai pasaulis atrodo nesaugus. Nervų sistema gali paskatinti mus kovoti, bėgti ar sustingti. Jei tam tikri stresoriai pasikartoja, nervų sistema prisitaiko ir sukuria automatinį atsaką į juos. Laikui bėgant, šis atsakas tampa įprastu elgesio modeliu.
Kaip formuojasi reakcijos į stresą?
Vienas universalių vaikystės stresorių – tėvų reakcijų į stresą stebėjimas. Pavyzdžiui, vaikas, kurio tėvas dažnai šaukia (kova), gali pasislėpti savo kambaryje (bėgimas) arba emociškai atsitraukti (sustingimas). Jei tėvai ignoruoja vaiką (bėgimas), jis gali ieškoti komforto vienatvėje. Kai šie scenarijai kartojasi, vaiko nervų sistema „užprogramuoja“ tam tikrą reakciją, kuri persikelia į suaugusiųjų gyvenimą.
Atleidimas sau ir kitiems
Atskleidus šiuos reakcijų tipus, galima patirti ir liūdesį dėl savęs vaikystėje, kad turėjome saugotis sudėtingose situacijose, ir palengvėjimą, suvokiant, kad dabartinės reakcijos nėra „trūkumas“, o natūralus atsakas į praeities patirtis. Tai gali sustiprinti empatiją sau ir aplinkiniams bei padėti pamatyti jų elgesį per supratimo, o ne kaltinimų prizmę.
Ką galite padaryti?
- Dalinkitės šiomis įžvalgomis. Papasakokite artimiesiems apie savo streso reakcijas ir jų poveikį. Tai padės užmegzti atvirą dialogą ir paskatins supratimą.
- Rūpinkitės savimi. Suaugę galite suteikti sau tai, ko trūko vaikystėje. Ieškokite būdų savarankiškai užpildyti šiuos poreikius – nuo savęs palaikymo iki jaukios aplinkos kūrimo.
- Taisykite klaidas. Jei įvyksta konfliktas, atsiprašykite, išklausykite kitų jausmus ir kartu raskite būdų, kaip išvengti panašių situacijų ateityje.
Nė vienas iš mūsų neturėtų jausti kaltės ar gėdos dėl savo nervų sistemos reakcijų į stresą. Svarbiausia – atpažinti šiuos modelius, suprasti jų kilmę ir imtis veiksmų, kurie padėtų kurti ramesnį, labiau mylintį gyvenimą. Suteikite sau galimybę keistis ir atrasti stiprybę savo vidinėje kelionėje.
Šaltinis: psychologytoday.com
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
