Nauja istorinių tyrimų analizė meta nerimą keliantį šešėlį ant mūsų ateities. Kembridžo universiteto Egzistencinės rizikos tyrimų centro mokslininkas Luke‘as Kempas, išnagrinėjęs 5 000 metų civilizacijos raidą ir daugiau nei 400 visuomenių žlugimo atvejų, teigia, kad labiausiai tikėtinas scenarijus žmonijai – savęs sunaikinimas. Tikslios datos jis nenurodo, tačiau istorinių tendencijų analizė leidžia matyti aiškų kursą, kuriuo judame. Kempas neslepia – išvados bauginančios, tačiau jis tiki, kad žmonija vis dar gali pasukti kitu keliu.
Istorijos pamokos, kurių neišmokome
Tyrimas atskleidžia, kad pagrindinės egzistencinės grėsmės – klimato kaita, branduoliniai ginklai ir nekontroliuojama dirbtinio intelekto plėtra – šiandien ignoruojamos politinių lyderių. Kempas perspėja dėl „narcisistinių ir psichopatiškų“ vadovų, kurie kuria mažą, bet galingą oligarchiją, veikiančią prieš visuomenės interesus. Jo žodžiais, istoriją galima pasakoti kaip „organizuoto nusikalstamumo kroniką“, kurioje galingiausios imperijos – šie „Goliatai“ – anksčiau ar vėliau sugriūdavo dėl nelygybės, elito godumo, korupcijos ir aplinkos niokojimo.
Kempas pasaulį mato kaip vieną tarpusavyje susijusį „globalų Goliatą“, varomą kapitalizmo logikos ir nepasotinamo resursų vartojimo. Šią sistemą stiprina klimato krizė, branduolinio karo pavojus ir vis labiau trūkinėjanti pasaulinė maisto tiekimo grandinė. Tokia kombinacija gali uždegti katastrofos masto gaisrą, kuris baigtųsi žmonijos išnykimu.
Mokslininkai jau seniai perspėja, kad žmogaus veikla spartina klimato kaitą. Kylanti temperatūra lemia ekstremalius orus – nuo alinamo karščio iki ilgalaikių sausrų, kurios naikina derlių ir kelia maisto trūkumą. Tai savo ruožtu provokuoja socialinę įtampą, migracijos bangas ir ekonominį nestabilumą.
Tamsioji lyderystės pusė
Kempas ypatingai kritiškai vertina tris pasaulio galybių lyderius – Donaldą Trumpą, Vladimirą Putiną ir Xi Jinpingą – pavadindamas juos „vaikščiojančia tamsiąja triada“. Jo vertinimu, Trumpas įkūnija narcisizmą, Putinas – šaltą psichopatiją, o Xi – meistrišką makjavelišką manipuliaciją. Tokie lyderiai, anot tyrėjo, ne gesina, o kursto procesus, vedančius prie civilizacijos griūties.
Visuomenių žlugimo požymiai – vidaus konfliktai, masinis nuskurdimas, sveikatos krizės ir prasti elito sprendimai – akivaizdūs ir šiandien. Pandemijos, karai bei klimato kaita tampa testu mūsų sistemoms, kurios, kaip rodo istorija, gali neatlaikyti didesnių sukrėtimų. Kuo labiau silpsta socialiniai ryšiai ir auga atotrūkis tarp turtingųjų bei vargstančiųjų, tuo trapesnė tampa visa civilizacijos struktūra.
Žlugimo psichologija
Vienas pavojingiausių žmonijos priešų slypi ne tik technologijose ar politikoje, bet ir mūsų psichologijoje. Istorija rodo, kad visuomenės, susidūrusios su pavojaus signalais, dažnai renkasi patogią iliuziją, o ne nemalonią tiesą. Tai vadinama „kolektyviniu neigimu“. Mes ignoruojame įspėjimus, nes pokyčiai reikalauja atsisakyti patogumų, o trumpalaikė nauda vis dar atrodo svarbesnė už ilgalaikį išlikimą. Kempas pabrėžia, kad ši savybė gali tapti lemtinga – žmonės renkasi tylėti, net kai mato artėjančią audrą.
Technologijos – gelbėtojas ar pražūties įrankis?
Nors technologinė pažanga dažnai pristatoma kaip žmonijos išsigelbėjimas, ji gali tapti ir mūsų pražūties katalizatoriumi. Dirbtinis intelektas, ginklų automatizavimas, genetinės inžinerijos eksperimentai – visa tai suteikia precedento neturinčių galimybių, bet kartu kelia ir nevaldytas rizikas. Kempas įspėja, kad istorija rodo aiškią tendenciją: galia, kuri nėra atsakingai valdoma, anksčiau ar vėliau atsisuka prieš savo kūrėjus. Jei naujos technologijos bus naudojamos tik pelnui ir karinei galiai didinti, jos gali paspartinti civilizacijos griūtį.
Didžiausi žmonijos lūžiai neretai prasidėdavo nuo, atrodytų, menkų įvykių. Viena bloga politinė sprendimų grandinė, vienas regioninis konfliktas, viena technologinė avarija gali išprovokuoti nevaldomą grandininę reakciją. Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje šios reakcijos skleidžiasi akimirksniu – ekonominės krizės persimeta per sienas, klimato reiškiniai paveikia ištisus žemynus, o informacijos manipuliacija gali sukelti masinį chaosą vos per kelias valandas.
Kempas savo tyrime neduoda aiškaus recepto, kaip išsigelbėti, tačiau jo žinutė aiški – civilizacijos ateitis priklauso nuo mūsų pačių. Ar pasirinksime toliau aklai sekti savanaudiškus lyderius, ar prisiimsime atsakomybę ir reikalus paimsime į savo rankas? Ar kursime ateitį, kurioje valdžia bus atskaitinga, o gamta – gerbiama, ar leisime, kad istorija mus įrašytų į tų civilizacijų sąrašą, kurios, turėdamos visas galimybes išlikti, pasirinko pražūtį?
Ar dar galime pakeisti kursą?
Nepaisant niūrių prognozių, Kempas tiki žmonijos gebėjimu išvengti katastrofos. Sprendimas, anot jo, slypi radikaliuose pokyčiuose – tikrai demokratiškų visuomenių kūrime, nelygybės mažinime ir oligarchijų galios ribojime. Jis siūlo apmokestinti turtingiausius, užkirsti kelią naujai ginklavimosi varžybų bangai bei drąsiai plėtoti masinę demokratiją.
„Žmonės šiandien lengviau įsivaizduoja dirbtinio intelekto smegenis silicio luste nei didelio masto demokratiją. Tai absurdas – žinoma, mes galime ją sukurti“, – sako Kempas. Jo nuomone, žmogus – iš prigimties sociali, altruistinė ir demokratiška būtybė, turinti „anti-dominavimo intuiciją“. Į šias vertybes sugrįžimas galėtų tapti mūsų išlikimo garantu.
Paskutinė galimybė
Kempas pabrėžia: jo tyrimas – ne tik perspėjimas, bet ir raginimas veikti. Civilizacija dar turi pasirinkimą – arba mokytis iš praeities klaidų ir keisti kryptį, arba pasiduoti tam pačiam griūties scenarijui, kuris pražudė senovės imperijas. Klausimas tik vienas – ar mes pripažinsime pavojų pakankamai anksti, kad išdrįstume sustabdyti savo pačių sukurtą laikrodį, skaičiuojantį paskutines civilizacijos minutes?
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
