Atostogos turėtų būti laikas, kai kūnas ir protas atsigauna, tačiau ne visi po jų jaučiasi pailsėję. Kartais, užuot pasisėmę energijos, iš kelionės ar net iš poilsio namuose grįžtame apatiški, su jausmu, kad nieko nebenorime ir nebegalime. Tokia būsena nėra tinginystė – psichologai tam turi pavadinimą. Tai funkcinis sustingimas (angl. functional freeze) – organizmo atsakas į lėtinį stresą ar praeities traumas.
Kas iš tiesų yra funkcinis sustingimas?
Psichologų komanda „PsychoDoc“ aiškina, kad funkcinis sustingimas – tai savotiškas „užšalimas“ viduje. Tai ne pasyvumas dėl tinginystės, o nesąmoningas nervų sistemos sprendimas pereiti į išgyvenimo režimą. Kūnas pradeda taupyti energiją, o mes, vietoje planuotų veiklų ar ilgai lauktų užsiėmimų, pasirenkame lovą, telefono ekraną ar visišką neveiklumą. Net tai, kas anksčiau kėlė džiaugsmą – kelionės, sportas, šokiai ar bendravimas – praranda prasmę.
Svarbu pabrėžti, kad aplinkiniai ne visuomet pastebi šią būseną. Iš šalies žmogus gali atrodyti aktyvus, bendraujantis, netgi linksmas. Tačiau viduje jis jaučiasi tuščias, tarytum atsietas nuo savęs. Ilgainiui toks vidinis sustingimas kenkia santykiams, profesinei veiklai ir net paprastiems sprendimams, pavyzdžiui, ką veikti atostogų metu.
Kodėl organizmas pasirenka „užšalti“?
Mokslininkai aiškina, kad nervų sistema stresinėse situacijose dažniausiai renkasi vieną iš trijų reakcijų: kovoti, bėgti arba sustingti. Sustingimas dažniausiai pasireiškia tada, kai įvykis tampa pernelyg stiprus, o kova ar pabėgimas atrodo neįmanomi. Tai gali būti profesiniai sunkumai, skyrybos, netektis ar ilgalaikė įtampa.
Holistinė psichologė dr. Nicole LePera pabrėžia, kad ši būsena dažnai kyla, kai žmogus anksčiau neturėjo galimybės reaguoti – nei išreikšti emocijų, nei apsiginti. Jei vaikystėje nebuvo erdvės priešintis ar išlikti savimi, organizmas išmoksta kitą taktiką – tiesiog „išsijungti“. Lėtinis stresas darbe ar šeimoje šį mechanizmą tik sustiprina, todėl žmogus ima gyventi nuolatiniame sustingime.
Kaip atpažinti funkcinį sustingimą?
Ši būsena klastinga, nes jos simptomai dažnai atrodo įprasti. Nuolatinis nuovargis, net ir po ilgo miego. Įtempti pečiai ir sprandas, galvos skausmai, kurių neįveikia vaistai. Sunku susikaupti, sunku priimti net smulkius sprendimus. Žmogus tarsi dalyvauja kasdienybėje, tačiau jaučiasi esantis „už stiklinės sienos“.
Funkcinis sustingimas daro įtaką ir santykiams. Žmogus ima tolti nuo artimųjų, sunkiai pasitiki, vengia intymumo. Darbe vieni pasineria į perfekcionizmą, nuolatinę įtampą, kiti – į atidėliojimą, nes tiesiog nebeturi jėgų. Blogiausia, kad daugeliui tokia būsena atrodo normali, ir tik terapijoje paaiškėja, kiek stipriai ji paveikė emocijas, sveikatą bei socialinį gyvenimą.
Ką galima padaryti?
Svarbiausias pirmas žingsnis – pripažinti, kad esame sustingę. Priėmimas leidžia ieškoti sprendimų, o ne kaltinti save dėl neveiklumo. Specialistai siūlo kelias strategijas:
- Kvėpavimo pratimai. Vienas iš jų – vadinamasis „4-7-8“: įkvėpimas 4 sekundėms, oro sulaikymas 7 sekundėms, iškvėpimas 8 sekundėms. Tai padeda nuraminti nervų sistemą.
- Judesys. Net paprastas pasivaikščiojimas ar kelių minučių šokis gali padėti grįžti į kūną ir atlaisvinti įtampą.
- Grįžimas į dabartį. Tam padeda vadinamoji „penkių pojūčių“ technika: įvardinti penkis dalykus, kuriuos matome, keturis – kuriuos jaučiame, tris – kuriuos girdime, du – kuriuos užuodžiame, ir vieną skonį, kurį galime įsivaizduoti.
- Maži žingsniai. Vieno skambučio atlikimas ar maloni vakaro rutina namuose tampa realiu progresu.
- Emocijų įvardijimas. Suteikdami joms vardą, geriau suprantame, kas su mumis vyksta.
- Rutinos kūrimas. Pastovumas mažina įtampą ir suteikia stabilumo jausmą.
Ne mažiau svarbu – kaip kalbame su savimi. Vietoje griežtų žodžių „nesugebu“ ar „esu silpnas“, verta rinktis palaikančias frazes, pavyzdžiui, „judu savo tempu, ir tai yra gerai“. Pokalbis su artimaisiais taip pat gali tapti svarbia atrama, nes kito žmogaus perspektyva leidžia pamatyti išeitį.
Kantrybė ir pagalba – būtini sąjungininkai
Funkcinis sustingimas neatsiranda per dieną, todėl ir jo įveikimas reikalauja laiko. Kiekvienas mažas žingsnis į priekį – tai jau pasiekimas. Tačiau jei jaučiame, kad nepajėgiame tvarkytis vieni, verta kreiptis į psichologą. Specialistas padės atpažinti šios būsenos priežastis, suteiks konkrečius įrankius ir palydės sveikimo kelyje.
Atostogos, poilsis ar net paprastos laisvos dienos turėtų dovanoti energijos, o ne ją atimti. Jei vietoje džiaugsmo jaučiame tik tuštumą, verta įsiklausyti į save – galbūt tai ženklas, kad kūnas ir protas siunčia signalą apie sustingimą. Jį atpažinę, galime išmokti gyventi ne išgyvendami, o iš tiesų kurdami gyvenimą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
