Vėlyvas ruduo ir žiema daugeliui reiškia pilkumą ir tylą sode. Tačiau yra augalų, kurie būtent šiuo metų laiku atgyja, spalvomis užliesdami gėlynus ir alpinariumus. Tai žieminės erikos (Erica carnea) – augalai, kuriuos daugelis klaidingai vadina viržiais. Jų panašumas išties akivaizdus: abu priklauso viržinių šeimai, abu sudaro tankius krūmelius, o jų žiedai primena varpelius. Tačiau juos skiria esminiai dalykai – nuo žydėjimo laiko iki lapų formos.

Erikos – tarsi tiltas tarp rudens ir pavasario. Kai viržiai seniai nužydėję, o dauguma augalų ilsisi, jos pražysta – nuo lapkričio pabaigos iki pat balandžio. Tai reiškia, kad net žiemą, kai viskas atrodo mirę, sode vis dar gali būti gyvybės ir spalvos.
Žieminės erikos ir viržiai – du artimi, bet skirtingi pasauliai
Erikos (Erica) ir viržiai (Calluna) iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvyniai, tačiau botanikai juos skiria labai aiškiai. Pirmasis skirtumas – žydėjimo metas. Viržiai puošia sodą nuo rugpjūčio iki spalio, o erikos – nuo žiemos pradžios iki pavasario vidurio. Tokiu būdu šie augalai puikiai papildo vienas kitą – vieni užbaigia sezoną, kiti jį pradeda.
Antrasis skirtumas slypi lapuose. Erikų lapai yra adatiniai, minkšti, susitelkę po kelis aplink stiebą, o viržių – smulkūs, žvyneliai primenantys ir išsidėstę tarsi čerpelės. Net jų žiedai skiriasi – erikų žiedai varpelio formos ir platesni, o viržių – mažesni, labiau uždari.
Būtent dėl šių savybių erikos suteikia unikalų grožį tuomet, kai visos kitos gėlės ilsisi. Dėl to jos vis dažniau sodinamos ne tik soduose, bet ir kapinėse, terasose, balkonuose – ten, kur norisi spalvos šaltuoju metų laiku.
Įdomiausios žieminių erikų veislės
Erikos turi daugybę veislių, todėl kiekvienas gali rasti tinkamą savo sodo kompozicijai. Populiariausia rūšis – raudonoji erika (Erica carnea). Ji ne tik lengvai prisitaiko prie mūsų klimato, bet ir pasižymi įspūdingu atsparumu šalčiui.
Tarp sodininkų ypač vertinama veislė ‘Winter Beauty’, kuri žydi nuo gruodžio iki balandžio, džiugindama sodą intensyviai rožiniais žiedais. Jos krūmeliai užauga iki 20–25 cm aukščio ir sudaro tankias, kilimą primenančias formas.
Klasikinį žiemos peizažą praskaidrina ‘Springwood White’ – veislė su sniego baltumo žiedais ir tamsiai žalia lapija, suteikianti šviesos pojūtį net apniukusią dieną. Norintiems ryškesnių tonų tinka ‘Myretoun Ruby’ su giliai raudonais, rubino atspalvio žiedais, arba ‘December Red’, kuri pradeda žydėti jau gruodžio pradžioje.
Išskirtinį efektą kuria ‘Golden Starlet’ – ne tik baltais žiedais, bet ir auksiniais stiebais žavianti veislė. Ji tampa tikra žiemos pažiba. O tiems, kurie nori šiek tiek aukštesnio augalo, puikiai tinka Darley hibridinė erika (Erica x darleyensis) ‘Silberschmelze’ – iki 30 cm siekiantis krūmelis su sidabriškai baltais žiedais ir vertikaliu augimo būdu.

Kada ir kaip sodinti erikas
Geriausias laikas sodinti erikas – rugsėjis–spalis arba balandis–gegužė, kai dirva dar drėgna, o temperatūra neperžengia kraštutinumų. Tarp sodinukų palikite 25–30 cm tarpą, kad krūmeliai turėtų vietos plėstis. Prieš sodinimą verta šaknų gumulėlį pamirkyti vandenyje – taip augalas lengviau prigis.
Erikos mėgsta gerai drenuotą, silpnai rūgščią ar net neutralią dirvą (pH 5,5–7,0). Skirtingai nei viržiai, jos gali augti net šiek tiek mažiau rūgščioje žemėje. Geriausias mišinys – sodo žemė, durpės, kompostas ir smėlis santykiu 2:1:1.
Šviesa – dar vienas sėkmės raktas. Erikos geriausiai jaučiasi saulėtoje ar pusiau pavėsingoje vietoje, kur gauna bent šešias valandas šviesos per dieną. Tačiau svarbu, kad vieta būtų apsaugota nuo stipraus vėjo, kuris gali pažeisti jaunus ūglius žiemą.
Laistykite saikingai – dirva turi būti nuolat šiek tiek drėgna, bet ne šlapia. Ypač svarbu palaistyti prieš žiemą, kad augalai sukauptų pakankamai vandens. Vanduo turėtų pasiekti šaknis, o ne lapus – peršlapusios viršutinės dalys gali pradėti pelyti.
Tręšimui tinka specialios trąšos viržiniams augalams, kuriose mažai fosforo. Tręšti geriausia pavasarį, o vėlyvą vasarą ar rudenį trąšų vengti – jos gali sumažinti atsparumą šalčiui.
Kaip prižiūrėti erikas po žydėjimo
Kai žydėjimas baigiasi – dažniausiai balandžio arba gegužės mėnesį – metas genėti. Genėjimas padeda išlaikyti augalų formą ir paskatina naujų ūglių augimą. Nukirpkite apie trečdalį žiedo stiebo, kartu pašalindami nužydėjusias šakeles. Tai neleis krūmeliams sumedėti ir padės išsaugoti tankų, dekoratyvų siluetą.
Erikas galima dauginti auginiais vasarą arba dalijant senesnius kerelius pavasarį. Auginiai turi būti 5–7 cm ilgio, paimti nuo pusiau sumedėjusių stiebų ir sodinami į durpių bei smėlio mišinį.
Šie augalai retai serga ar nukenčia nuo kenkėjų, tačiau esant per didelei drėgmei gali pasireikšti grybinės ligos. Norint to išvengti, būtina užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir vengti lapų šlapinimo. Jei pasirodo amarai, juos galima saugiai pašalinti sodo muilo tirpalu.
Grožis, kuris primena, kad žiema nėra pabaiga
Erikos – tai tarsi mažos žiemos vilties žvakės sode. Kai viskas aplink sustingsta, jos tyliai žydi, primindamos, kad gamta niekada visiškai nemiega. Jų spalvos suteikia šviesos trumpiausiomis metų dienomis, o kartu – vilties, kad po šalčio vėl ateis pavasaris.
Pasodinus jas šalia viržių, galima sukurti ištisus metus žydintį kampelį – nuo vasaros iki pavasario. Tai paprastas, bet įspūdingas būdas suteikti sielai šviesos net tada, kai dangus pilkas.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.