Spalio pabaiga ir lapkričio pradžia Lietuvoje – ypatingas metas, kai kapinės prisipildo žvakių šviesos ir tylos. Tai laikas, kai su gilia pagarba ir meile prisimename išėjusius artimuosius. Tačiau prieš uždegant žvakutę, daugelis mūsų skiria laiko tam, kad sutvarkytų artimųjų kapus – nuvalytų paminklus, atnaujintų augalus ir pasirūpintų, jog vieta, kur ilsisi brangūs žmonės, atrodytų švariai ir oriai.
Vienas svarbiausių šio pasiruošimo etapų – paminklo priežiūra. Lietuvoje daugelis kapų paminklų gaminami iš marmuro arba smiltainio – gražių, bet gana gležnų akmens rūšių, kurios jautriai reaguoja į lietų, šalną, taršą ir net netinkamas valymo priemones.
Kodėl marmuro paminklams reikia ypatingo dėmesio?
Marmuras – elegantiškas ir išraiškingas akmuo, tačiau itin jautrus aplinkos poveikiui. Lietus, ypač turintis rūgštinių junginių, pamažu ardo jo paviršių, o netinkamai pasirinktos valymo priemonės gali jį visam laikui subjauroti. Ant marmuro greitai kaupiasi dulkės, samanų sluoksnis, o ilgainiui akmuo praranda blizgesį, tampa matinis ir net gali trūkinėti.
Valant marmurinį paminklą, reikia elgtis švelniai ir kantriai. Pirmiausia būtina nušluoti dulkes ir purvą – tam tinka tik minkštų šerelių šepetys. Jei šį žingsnį praleisite, kietos dalelės gali subraižyti akmenį, o po plovimo šviesoje išryškės nemalonios žymės. Po šlavimo paminklą galima plauti šiltu vandeniu, minkšta kempine ir švelniu plovikliu – pavyzdžiui, indų ploviklio lašeliu. Jokiu būdu nenaudokite stiprių chemikalų ar abrazyvinių priemonių.
Užsisenėjusioms dėmėms pašalinti galima naudoti paprastas, bet veiksmingas priemones. Pavyzdžiui, druskos ir vandens pasta padeda ištraukti įsigėrusį purvą, o kepimo sodos ir vandenilio peroksido mišinys švelniai balina paviršių. Taip pat tinka ir paprastos muilo putos. Tokie metodai nepažeidžia akmens struktūros ir nepalieka dėmių.
Po valymo verta pasirūpinti marmuro apsauga. Specialūs akmens poliravimo ir apsaugos skysčiai, kurių galima rasti prekyboje, padeda užsandarinti paviršių, apsaugo nuo vandens įsigėrimo ir suteikia švelnų blizgesį. Be to, šios priemonės gali užpildyti smulkius įtrūkimus ar pažeidimus, neleisdamos jiems plėstis.
Svarbiausia taisyklė – niekada nenaudoti rūgštinių medžiagų. Actas, citrinų sultys, citrinos rūgštis ar net kai kurie universalūs valikliai gali negrįžtamai sugadinti marmurą. Taip pat netinka riebalų pagrindu pagaminti muilai ar alyvos – jie palieka dėmes ir pamažu gadina akmenį.
Smiltainis – natūralus, bet trapus akmuo
Smiltainis – labai senas, gamtos suformuotas akmuo, sudarytas iš smėlio grūdelių, sujungtų įvairiomis mineralinėmis medžiagomis. Iškastą jis būna minkštas ir trapus, o kietėja tik išdžiūvęs. Todėl smiltainio paminklai reikalauja dar daugiau atsargumo nei marmuro.
Šio akmens struktūra itin porėta – jis lengvai sugeria vandenį, o kartu su juo ir nešvarumus, kurie gali palikti tamsias dėmes ar net sukelti irimą. Dėl šios priežasties smiltainio nereikėtų valyti jokiais cheminiais tirpalais. Geriausia priemonė – paprastas vanduo.
Smiltainio paminklams tinka valymas aukšto slėgio srove (naudojant plovimo įrenginį), garų srove arba vadinamasis sauso ledo valymas. Šie metodai leidžia išvalyti akmenį iki giliausių porų, nesukeliant cheminės reakcijos, kuri galėtų pakenkti jo struktūrai.
Kova su samanomis ir kerpėmis
Per metus, ypač drėgnais laikotarpiais, paminklų paviršius apauga samanomis ir kerpėmis. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik estetinis trūkumas, šie augalai gali suardyti akmenį. Todėl verta pasitelkti specialias priemones nuo samanų ir kerpių.
Purškiant tokį preparatą, reikia jį palikti veikti 2–3 savaites. Per tą laiką ant paminklo gali atsirasti patamsėjusių plotų – tai ženklas, kad samanos nyksta. Po kelių savaičių paviršių galima nuplauti vandeniu. Jei augalijos sluoksnis labai storas, gali prireikti švelniai pavalyti paviršių vieliniu šepečiu, tačiau tai daryti reikia atsargiai, kad nesubraižytumėte akmens.
Taip pat skaitykite
Švarus kapas – pagarbos ir meilės išraiška
Paminklo priežiūra – tai ne tik tvarkymo darbas, bet ir tylus ryšio su išėjusiais simbolis. Kruopščiai nuvalytas akmuo, šviežiai pasodintos gėlės, šviesos mirgėjimas vėlų spalio vakarą – visa tai sukuria šventišką, bet ir ramų prisiminimo jausmą.
Lietuviškos kapinės tuo metu tampa tarsi gyvu atminimo sodu, kuriame kiekviena šviesa pasakoja savo istoriją. Tad verta skirti laiko ir dėmesio, kad mūsų artimųjų poilsio vietos atrodytų taip, kaip dera – švariai, tvarkingai ir su meile.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
