Daugelis mėgėjų gėlininkų, norėdami palepinti savo žalios spalvos augintinius, dažnai padaro lemtingų klaidų. Bandymai naudoti liaudiškas priemones ar sodo trąšas, kurios kategoriškai netinka kambarinių augalų tręšimui, gali pakenkti labiau nei visiškai jokio tręšimo. Šios „naminės“ priemonės gali tiesiogine prasme sudeginti jūsų mėgstamų gėlių šaknis.
Pagrindinis skirtumas tarp sodo ir kambarinių trąšų yra ribota erdvė. Atvirame grunte druskų ir mineralų perteklius ilgainiui išplaunamas lietaus ir pasklinda dideliame plote. Tuo tarpu vazone visos medžiagos koncentruojasi mažame substrate. Neteisingai naudojant trąšas ar pasirinkus sodo produktus, druskų koncentracija dramatiškai išauga, o tai sukelia šaknų sistemos cheminį nudegimą, vadinamą osmosiniu stresu. Šaknys, užuot absorbavusios vandenį, ima jį prarasti, ir augalas greitai nuvysta.

5 klaidos: naminis kambarinių augalų tręšimas
Neturėtų stebinti, kad dažniausiai pasitaikančios klaidos susijusios su populiariais „patarimais“ iš interneto ar senelių receptais.
1. Medžio pelenai (gryna forma)
Medžio pelenai yra klasikinė liaudiška priemonė, puikiai veikianti sodo lysvėse kaip kalio ir fosforo šaltinis. Tačiau kambarinių augalų tręšimas grynais pelenais yra didelė klaida. Pelenai turi ypač aukštą šarmingumo lygį (pH gali siekti net 12). Daugeliui populiarių kambarinių augalų (pavyzdžiui, azalijoms, sanpaulijoms, gardenijoms, paparčiams) patinka rūgštus arba neutralus dirvožemis. Pridėjus šarminių pelenų, drastiškai pasikeičia pH lygis, blokuojamas šaknų gebėjimas įsisavinti būtinus mikroelementus (pvz., geležį). Tai sukelia chlorozę (lapų geltonavimą) ir gali pražudyti augalą.
2. Šviežia organika (mėsos vanduo, rūgštus kefyras, riebalai)
Bandymas „pamaitinti“ augalus maisto likučiais – atšildytos mėsos vandeniu, sugedusiais pieno produktais ar riebalais – yra viena blogiausių idėjų. Šviežia organika nėra visavertė trąša. Šiltame, drėgname dirvožemyje ji greitai pradeda irti, sudarydama idealią terpę patogeninėms bakterijoms ir grybelinėms infekcijoms. Tai gali sukelti nemalonų puvėsių kvapą, dirvos muselių (skiaridų) atsiradimą ir, kas svarbiausia, šaknų puvimą, kuris greitai sunaikina augalą.
3. Arbatžolės ir kavos tirščiai (perteklius)
Arbata ir kava turi azoto ir padaro dirvą puresnę, todėl dažnai klaidingai laikomi idealiu maistu. Tačiau per didelis šių produktų pridėjimas kambarinių augalų tręšimui daro daugiau žalos nei naudos. Nuolatinis tirščių ir arbatžolių pridėjimas rūgština dirvą (kas tinka tik kai kurioms rūšims). Be to, šios organinės liekanos ant paviršiaus sudaro tankų plutos sluoksnį, kuris blokuoja normalų deguonies patekimą į šaknis. Šaknys dūsta, o vanduo užsistovi, sukuriant puikias sąlygas šaknų puviniui.
4. Neskiestas vandenilio peroksidas ir alkoholis
Nors vandenilio peroksidas naudojamas dirvožemio dezinfekcijai nuo kenkėjų, aukštos jo ar alkoholio koncentracijos gali nudeginti švelnias jaunas šaknis ir pažeisti lapus purškiant. Vandenilio peroksido naudojimas leistinas tik itin mažomis koncentracijomis (pvz., 1 arbatinis šaukštelis 1 litrui vandens) ir tik esant būtinybei. Reguliarus šių medžiagų naudojimas negali pakeisti subalansuotų trąšų.
5. Didelė chlorido koncentracija
Daugelyje mineralinių trąšų, skirtų žemės ūkiui ir sodininkystei, gali būti didelės chloro dozės. Chloras yra elementas, kurio dauguma kambarinių augalų netoleruoja. Orchidėjos, palmės, dracenos ir fikusai yra ypač jautrūs jam. Net nedidelis chloro kiekis vazone gali sukelti toksišką apsinuodijimą, pasireiškiantį lapų galiukų nudegimais ar bendru augimo slopinimu.
Kad išvengtumėte šių problemų, visada rinkitės specializuotas trąšas kambariniams augalams. Tik subalansuotas, profesionalus kambarinių augalų tręšimas užtikrins jūsų gėlėms kokybišką ir saugią mitybą. Visada ieškokite etiketės, kuri nurodo, kad trąšos „neturi chloro“.
Šaltinis: rbc.ua
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.