Sunku įsivaizduoti Kalėdas be giesmės „Tyli naktis“. Ji skamba bažnyčiose, namuose, miestų aikštėse ir net prekybos centruose, tarsi būtų amžina, iš kartos į kartą perduodama melodija, egzistavusi „nuo neatmenamų laikų“. Daugelis ją laiko senovine liaudies daina, kilusia kažkur miglotoje Europos praeityje. Tačiau tikroji „Tylios nakties“ istorija yra kur kas konkretesnė, netikėtesnė ir, paradoksalu, gimusi itin neramiu laikotarpiu.
Šios giesmės ištakos siekia vos daugiau nei du šimtus metų atgal – laiką, kai Europa dar bandė atsitiesti po Napoleono karų. Tai buvo finansinio nepritekliaus, politinio nestabilumo, potvynių, gaisrų ir bado metai. Tačiau kartu tai buvo ir laikotarpis, kai žmonės ypač troško ramybės, vilties ir taikos. Būtent šiame kontekste gimė žodžiai, kurie vėliau tapo viena garsiausių Kalėdų giesmių pasaulyje.
Nuo eilėraščio iki giesmės
1816 metais jaunas katalikų kunigas Josefas Mohras, tarnavęs Oberndorfe prie Zalcburgo, parašė eilėraštį „Stille Nacht“. Tuo metu šis miestelis ką tik buvo prijungtas prie Austrijos, o karo padariniai buvo juntami kiekviename žingsnyje. Mohras savo tekstu norėjo pažymėti ne tik Kristaus gimimą, bet ir taip ilgai lauktą taikos atėjimą po ilgamečių konfliktų. Vis dėlto eilėraštis stalčiuje pragulėjo beveik dvejus metus – be muzikos, be didesnio dėmesio, tarsi asmeninė refleksija apie neramius laikus.
Prie šio teksto Mohras sugrįžo 1818-ųjų žiemą, ir tai įvyko dėl visiškai praktiškos priežasties. Salzacho upė išsiliejo iš krantų ir apgadino Šv. Mikalojaus bažnyčią, kurioje jis tarnavo. Ypač nukentėjo vargonai, todėl tapo aišku, kad per Kūčių mišias įprasto muzikinio palydėjimo nebus. Kad Kalėdų vakaras vis dėlto neprarastų iškilmingumo, Mohras kreipėsi į netoliese esančio Arnsdorfo kaimo mokytoją ir vargonininką Franzą Xaverį Gruberį.
Mohras paprašė Gruberio per trumpą laiką sukurti muziką jo eilėraščiui – dviem balsams ir gitarai. Pasak istorinių šaltinių, Gruberis šią užduotį įvykdė per vieną popietę. Taip gimė melodija, kuri šiandien atrodo neatsiejama nuo Kalėdų, tačiau anuomet buvo visiškai nauja ir net šiek tiek neįprasta.
Giesmė, kuri beveik nebuvo sugiedota
Svarbu paminėti, kad gitara tuo metu nebuvo laikoma tinkamu instrumentu bažnyčiai. Todėl Mohras ir Gruberis nusprendė „Tylią naktį“ pirmą kartą atlikti tik po Kūčių mišių pabaigos. Mohras giedojo tenoro partiją ir grojo gitara, Gruberis dainavo bosu, o parapijiečiai prisijungė priedainyje. Tai buvo paprastas, kuklus atlikimas, kuris galėjo ir likti vienkartiniu įvykiu, jei ne atsitiktinumas.
Į Oberndorfą netrukus atvyko vargonų meistras Karlas Mauracheris, kuris išgirdo naująją giesmę ir susidomėjo ja. Jis išsivežė natas į Tirolį – regioną, garsėjantį chorine tradicija. Būtent ten „Tyli naktis“ pradėjo sklisti iš bažnyčios į bažnyčią, iš choro į chorą. Giesmė buvo verčiama į kitas kalbas ir pamažu keliavo po Europą.
Kelias į pasaulinę šlovę
1839 metais „Tyli naktis“ pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. Tai įvyko per keliaujančią Rainerių šeimos dainininkų grupę iš Tirolio, kuri koncertavo Naujajame pasaulyje. Jų pasirodymai sulaukė didelio dėmesio, o giesmė greitai įsitvirtino Kalėdų repertuare.
Iki XIX a. vidurio ji tapo tokia populiari, kad Berlyno karališkasis dvaro orkestras nusprendė išsiaiškinti jos kilmę. Buvo net spėliojama, jog kūrinį galėjo parašyti Johanno Haydno brolis. Galiausiai tyrimas pasiekė patį Gruberį, kuris parašė trumpą tekstą „Autentiška Kalėdų giesmės „Tyli naktis“ kilmė“, taip galutinai patvirtindamas tikruosius autorystės faktus.
Keista ir netikėta pabaiga
Tačiau istorija tuo nesibaigia. 1912 metais skulptorius Josephas Mühlbacheris nusprendė sukurti paminklą giesmės kūrėjams. Jei Gruberio atvaizdų buvo išlikę, tai Mohras per gyvenimą kategoriškai atsisakė būti vaizduojamas. Todėl skulptorius ėmėsi radikalaus sprendimo – Wagraino miestelyje, kur Mohras praleido paskutinius savo gyvenimo metus, buvo atkastas jo kapas, o kaukolė panaudota skulptūros formoms atkurti. Kurį laiką ši kaukolė buvo saugoma atskirai, o vėliau, XX a. trečiajame dešimtmetyje, įmūryta Šv. Mikalojaus bažnyčios vietoje pastatytos „Tylios nakties“ koplyčios sienoje. Ten ji yra iki šiol.
Šiandien prie koplyčios stovi Mühlbacherio sukurta skulptūra, vaizduojanti Mohrą ir Gruberį – du vyrus, kurių trumpas bendradarbiavimas pakeitė Kalėdų muzikos istoriją.
Giesmė, kuri peržengė laiką
Minint „Tylios nakties“ dviejų šimtų metų sukaktį, Zalcburgo muziejus surengė specialią parodą, o Austrijoje pažymėtos net 13 su giesme susijusių vietų Zalcburge, Aukštutinėje Austrijoje ir Tirolyje. Tai dar kartą patvirtina, kad ši daina nėra tik melodija – tai kultūrinis reiškinys, gimęs iš krizės, bet tapęs ramybės simboliu.
Taip pat skaitykite
Ir galbūt būtent todėl „Tyli naktis“ iki šiol paliečia net tuos, kurie Kalėdas sutinka be didelio šurmulio – ji primena, kad net sunkiausiais laikais gali gimti kažkas tylaus, bet nepaprastai galingo.
