Mėnulis neturi tikros, stabilios atmosferos, tačiau Žemė, galima sakyti, jau milijardus metų dalijasi dalimi savosios. Naujas tyrimas rodo, kad Žemės magnetinis laukas gali nukreipti atmosferos daleles Mėnulio paviršiaus link.
Tai skamba netikėtai, bet paaiškina, kodėl Mėnulyje randama daugiau lakiųjų elementų, nei turėtų būti vien dėl Saulės vėjo poveikio.
Mokslininkai jau seniai atkreipė dėmesį, kad Mėnulio regolitas, tai smulkios uolienų dulkės jo paviršiuje, turi stebėtinai daug lakiųjų medžiagų.
Šis faktas paaiškėjo dar tada, kai „Apollo“ misijų astronautai pargabeno mėginius į Žemę. Vien Saulės vėjas galėtų būti šaltinis, tačiau jis nepaaiškina visko, ypač azoto kiekio.
Buvo svarstoma ir kitų paaiškinimų, pavyzdžiui, smulkių meteoritų smūgiai galėtų keisti paviršiaus sudėtį. Taip pat buvo keliamas variantas, kad dalį medžiagų galėjo atnešti pati Žemės atmosfera. Vis dėlto ilgą laiką manyta, kad tai galėjo vykti tik labai seniai, dar prieš susiformuojant stipriam Žemės magnetiniam laukui.

Kodėl ankstesnė prielaida gali būti klaidinga?
Ankstesnė logika buvo paprasta, kai Žemės magnetinis laukas sustiprėjo, jis turėjo sulaikyti didžiąją dalį atmosferos dalelių ir neleisti joms pabėgti į kosmosą.
Dėl to atrodė, kad Žemės atmosfera negalėtų reikšmingai prisidėti prie Mėnulio regolito sudėties šiuolaikinėje epochoje.
Tačiau naujas tyrimas šią prielaidą patikrino iš naujo ir gavo kitokį rezultatą. Tyrimą atlikę „Ročesterio“ universiteto astrofizikai modeliuodami palygino du scenarijus.
Pirmasis vaizdavo ankstyvą Žemę be magnetinio lauko ir su stipresniu Saulės vėju, antrasis vaizdavo dabartinę Žemę su stipriu magnetiniu lauku ir silpnesniu Saulės vėju.
Netikėtai geriau su stebimais duomenimis sutapo būtent dabartinės Žemės modelis. Tai reiškia, kad magnetinis laukas nebūtinai yra vien tik skydas, jis gali būti ir tarsi kelias dalelėms.
Saulės vėjas išmuša įkrautas daleles iš viršutinių atmosferos sluoksnių, o jos vėliau keliauja Žemės magnetinio lauko linijomis. Toks procesas leidžia daliai medžiagų pasiekti kosmosą ne chaotiškai, o kryptingai.

Kaip dalelės pasiekia Mėnulio paviršių?
Žemės magnetosfera nėra tobulo rutulio formos, ją nuolat spaudžia Saulės vėjas, todėl ji primena kometos uodegą. Kai Mėnulis savo orbitoje pereina per šią uodegą, dalis dalelių gali būti nusodinama ant jo paviršiaus.
Taip per ilgą laiką jos kaupiasi Mėnulio regolito sluoksnyje ir keičia jo cheminę sudėtį. Ankstesni darbai jau buvo siūlę panašų mechanizmą, kuris galėtų pristatyti deguonį į Mėnulį.
Tai svarbu todėl, kad toks deguonis galėtų prisidėti prie vandens susidarymo ir net tam tikrų oksidacijos procesų, kartais apibūdinamų kaip rūdijimas. Naujas tyrimas šią idėją papildo ir rodo, kad kartu gali keliauti ir kiti lakieji elementai, įskaitant azotą.
Jei šis procesas vyksta milijardus metų, Mėnulio paviršius gali būti tarsi archyvas, kuriame užfiksuoti skirtingi Žemės atmosferos raidos etapai. Kadangi per šį laiką atmosfera smarkiai keitėsi, Mėnulio dulkėse galėtų slypėti užuominos apie senovines sąlygas Žemėje.