Liepos 14-oji – Prancūzijos nacionalinė šventė – šiemet nuskambėjo ne tik su fejerverkais, bet ir su kario žingsnių aidu Eliziejaus laukuose. Tradicinis karinis paradas Paryžiuje virto ne simboliniu šou, o tikru galios demonstravimu. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasakė tai, ką daugelis Europoje jaučia, bet bijo ištarti garsiai: Europos žemyne artėja didelis karinis konfliktas, o Prancūzija tam ruošiasi labai realiai – ir labai greitai, per artimiausius penkerius metus.
Tyliai garsėjanti grėsmė: Rusija
Nors oficialiuose strateginiuose dokumentuose agresoriaus vardas neįrašytas, daugiau kaip 100 puslapių Prancūzijos Nacionalinės strateginės apžvalgos dokumentas aiškiai žymi vieną kryptį – rytus. Rusijos grėsmė įvardijama kaip nuolatinė ir vis labiau organizuota. Macronas teigia, kad ši grėsmė yra ne spekuliacija, o pasirengimo klausimas. Tai nebe tik geopolitinis šaltis – tai strateginis karštis, kuris tvyro virš Europos.
Pasaulis keičiasi. Konfliktai kyla greičiau nei diplomatija spėja sureaguoti. Ginkluotos atakos, neretai paremtos naujomis technologijomis – nuo bepiločių orlaivių iki dirbtinio intelekto – tampa įprastu reiškiniu. Karas vyksta nebe tik frontuose – jis persikelia į kibersaugumą, informacinę erdvę, infrastruktūrą. Prancūzija tai mato ir sako atvirai: norėdami išlikti, europiečiai privalo patys rūpintis savo saugumu.
NATO: solidarumo šešėliai
Tikėjimas, kad NATO automatiškai apgins kiekvieną narį, kaip skelbia 5-asis straipsnis, silpsta. JAV prezidentas ne kartą leido suprasti, kad JAV karinė pagalba Europai nebėra savaime suprantama. Donaldas Trumpas ir jo administracija įnešė nepasitikėjimo ir neapibrėžtumo, o transatlantinis ryšys tapo trapus. „America First“ politika reiškia ne izoliaciją, bet sąmoningą atsitraukimą nuo įsipareigojimų, jei jie neprisideda prie JAV tiesioginių interesų. Europa, supratusi, kad buvęs skydas gali pavirsti veidrodžiu, ima ieškoti naujų apsaugos formų.
Taip pat skaitykite
Ginklavimosi lenktynės Europoje jau prasidėjo
Prancūzija nėra vienintelė, kuri ruošiasi blogiausiam scenarijui. Vis daugiau Europos šalių ne tik didina karinius biudžetus, bet ir skuba atkurti šauktinių sistemas, statyti karinius sandėlius, kurti infrastruktūrą, pritaikytą masiniam mobilizavimui.
Vokietija, dar visai neseniai laikyta „minkštosios galios“ pavyzdžiu, paskelbė apie istorinį posūkį – skiria papildomus 100 milijardų eurų gynybai. Bundesveras įsigyja naujus tankus, naikintuvus, atnaujina šaudmenų atsargas ir kuria naują kariuomenės mobilizacijos strategiją.
Lenkija tapo viena iš sparčiausiai besiginkluojančių valstybių Europoje. Ji plečia savo sausumos pajėgas iki 300 tūkst. karių, perka Pietų Korėjos haubicų, naikintuvų, amerikietiškų HIMARS sistemų, o gynybos biudžetas jau viršija 4 % BVP – daugiau nei NATO reikalauja.
Skandinavijos šalys, ypač Suomija ir Švedija, įžengusios į NATO, taip pat imasi greitų veiksmų. Suomija grąžino visą šauktinių sistemą ir stiprina gynybinius įtvirtinimus prie sienos su Rusija. Švedija kelia kariuomenės finansavimą, atkuria karinę pramonę ir diegia civilinės gynybos planus.
Baltijos valstybės, gyvenančios šalia agresoriaus, karinius pajėgumus stiprina jau nuo 2014 metų. Tačiau pastaraisiais mėnesiais Lietuva, Latvija ir Estija dar labiau spartina rezervistų rengimą, kuria papildomas brigadas ir įveda papildomas investicijas į ginklų bei šaudmenų atsargas.
Jungtinės Tautos – paralyžiuota viltis
Kadaise pasaulio sąžine buvęs Jungtinių Tautų forumas tampa tylus. Multilateralizmas, kuris po Antrojo pasaulinio karo turėjo būti atsvara brutaliai jėgai, šiandien yra marginalizuotas. JAV ne tik atsiriboja nuo tarptautinių teisinių institucijų, bet ir jas aktyviai blokuoja. Sankcijos taikomos net tiems, kurie bendradarbiauja su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu. Tokia praktika – bauginanti ne tik Europą, bet ir pačią tarptautinę teisę. Jei galingiausi pasaulio žaidėjai nepaklūsta taisyklėms, kaip jų gali laikytis mažesnės šalys?
Atgal į džiungles: teisė stipresniajam
Šiandienos pasaulis grįžta prie primityvios, bet pavojingos logikos: laimi ne tas, kuris teisus, o tas, kuris galingas. Tarptautinė tvarka, kuri remiasi teise, solidarumu ir bendromis vertybėmis, pamažu nyksta. Didžiosios valstybės, tokios kaip JAV ar Rusija, nebeslepia savo tikslų – taisyklės galioja tik tol, kol jos netrukdo. Kai trukdo, jos ignoruojamos, apeinamos arba perrašomos.
Prancūzijos atsakas – militarizacija. Gynybos biudžetas didinamas, kariuomenė reformuojama, strateginiai dokumentai perrašomi. Tai nebe simbolika, tai parengties būsena. Macronas įvardija tai aiškiai – kad būtum išgirstas, turi būti stiprus. Ir šiandien stiprumas reiškia ne tik diplomatinį toną, bet ir kariuomenės skaičius, technologinį pasirengimą bei strateginę autonomiją.
Taip pat skaitykite
Ar Europa pabus?
Prancūzija siunčia žinią ne tik savo piliečiams, bet ir visai Europai: žemynas daugiau nebegali būti ramus žiūrovas pasaulio scenoje. Konfliktai nebeturi sienų, o geopolitinė ramybė – tai privilegija, kuri jau praeityje. Kol kitos šalys dar svarsto, Prancūzija imasi veiksmų. Galbūt tai – išgyvenimo forma. Galbūt tai – paskutinis bandymas sustabdyti grįžtantį chaosą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva, © Unsplash.
