Lietuvoje gyvenantys kitataučiai – tiek seniai įsitvirtinę šalies rusai, tiek nuo karo bėgantys ukrainiečiai – vis dažniau susiduria su iššūkiu, kuris tampa ne tik jų, bet ir visos visuomenės problema. Tai – lietuvių kalbos nemokėjimas. Nors valstybė siūlo įvairias programas, mokymus ir paramą, dalis žmonių vis dar gyvena lyg atskirame burbule. Ši situacija ne tik stabdo integraciją, bet ir kelia pavojų nacionaliniam susitelkimui.
Kalba – tai ne tik žodžiai, o priklausymo ženklas
Lietuvių kalba yra viena pagrindinių konstitucinių vertybių. Tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir tautinės tapatybės simbolis. Gyvenimas šalyje, kurioje nesupranti valstybinės kalbos, reiškia nuolatinę izoliaciją – tiek socialinę, tiek kultūrinę. Su tuo vis dažniau susiduria ir naujai atvykę ukrainiečiai, kuriems tenka naršyti dokumentus, bendrauti su gydytojais, ieškoti darbo – visa tai be lietuvių kalbos tampa iššūkiu. O kai kam – patogia priežastimi nebandyti integruotis.
Kodėl nereikia nuolaidžiauti
Nuolaidžiaudami tiems, kurie atsisako mokytis kalbos, siunčiame žinutę, kad lietuvių kalba nėra vertybė. Tai pavojinga ne tik dėl išskirtinumo praradimo, bet ir dėl visuomenės susiskaldymo. Nė viena save gerbianti valstybė netoleruoja ilgalaikės kalbinės atskirties – ne todėl, kad nori diskriminuoti, o todėl, kad siekia vieningos pilietinės bendruomenės. Kai žmogus dešimtmečiais gyvena šalyje ir vis dar negeba užpildyti prašymo lietuviškai – tai ne kalbos sudėtingumo problema, tai pasirinkimas. O už pasirinkimus turi būti atsakomybė.
Ukrainiečiams būtina ne tik parama, bet ir reikalavimai
Suprantama, kad į Lietuvą atvykę karo pabėgėliai patyrė daug išbandymų. Tačiau integracija negali vykti viena kryptimi – priimančioji visuomenė suteikia saugumą, galimybes, paramą, o atvykėliai turi atsakyti tuo pačiu: pagarba įstatymams, kultūrai ir kalbai. Valstybinės institucijos jau dabar siūlo nemokamus lietuvių kalbos kursus, įvairias socialines programas, tačiau dalis žmonių jų nesirenka – neretai dėl patogumo ar įsitikinimo, kad „ir be to galima išsiversti“. Tai turėtų keistis. Kalbos mokymasis turi būti ne tik skatinamas, bet ir keliamas kaip sąlyga tam tikroms socialinėms privilegijoms.
Ką galime padaryti, kad situacija keistųsi?
Pirmiausia – aiški valstybės politika. Lietuvių kalbos mokėjimas turi būti ne rekomendacija, o reikalavimas, ypač tiems, kurie nori ilgiau gyventi, dirbti ar gauti paramą Lietuvoje. Tai turėtų būti aiškiai įtvirtinta teisiniuose aktuose – tiek imigracijos, tiek socialinės paramos srityse. Be pagrindinio kalbos lygio įgijimo neturėtų būti galimybės nuolat gyventi šalyje ar naudotis visomis valstybės teikiamomis privilegijomis. Kalbos mokymasis – tai ne biurokratinė kliūtis, o svarbiausias integracijos įrankis.
Antra – turime keisti požiūrį į tai, kas viešai kalba nelietuviškai. Verslai, kurie aptarnauja tik rusų ar ukrainiečių kalba, turėtų būti skatinami keisti praktiką. Valstybė ir savivaldybės galėtų teikti pirmenybę tiems paslaugų teikėjams, kurie laikosi valstybinės kalbos reikalavimų. Taip pat reikėtų griežčiau kontroliuoti, ar reklamos, viešieji užrašai, informaciniai stendai atitinka kalbos įstatymo normas. Lietuvių kalba turi būti girdima, matoma ir neabejotinai suprantama kiekvienam, kas čia gyvena.
Trečia – švietimo sistemoje būtina užtikrinti, kad visų tautybių vaikai mokytųsi lietuviškai ir kuo greičiau pasiektų kalbinę savarankiškumo ribą. Tai reiškia ne tik formalų dalyvavimą pamokose, bet ir realų, nuoseklų kalbos ugdymą – papildomas pamokas, kalbos stovyklas, mentorystę. Būtina užtikrinti, kad mokyklose nebūtų suformuojamos „kalbinės salelės“, kuriose kalbama tik rusiškai ar ukrainietiškai. Kuo anksčiau vaikas pradeda vartoti lietuvių kalbą – tuo lengviau jis adaptuojasi visuomenėje, pasiekia geresnių rezultatų ir tampa visaverte Lietuvos dalimi.
Ketvirta – reikia aktyvesnės pilietinės laikysenos. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti – kalbėkime viešumoje lietuviškai, nebijokime pasiūlyti kitam žmogui pasakyti sakinį lietuviškai, paskatinkime mokytis, o ne prisitaikykime prie kalbos nemokančiojo. Lietuvių kalba nėra griežta taisyklė – tai yra kultūrinis susitarimas, kad gyvename šalyje, kur visi galime suprasti vieni kitus. Ir jei šis susitarimas išyra – išyra ir visuomenės vienybė.
Tai nereiškia, kad turime būti priešiški. Priešingai – turime būti aiškūs, draugiški ir reiklus. Lietuvių kalbos mokėjimas nėra bausmė, tai – galimybė būti visaverte visuomenės dalimi. Ir visų svarbiausia – pagarba tiems, kurie kuria šią šalį.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
