Kada pavargstame nuo žmonių, o kada nuo savęs: kaip atpažinti socialinį nuovargį ir atgauti vidinę erdvę

Pastaraisiais metais daug kalbama apie perdegimą darbe, tačiau daug rečiau atvirai pripažįstama, kad galima pavargti ir nuo žmonių. Net jei juos mylime ir vertiname, tam tikru gyvenimo etapu galime jaustis lyg nuolat būtume „eteriui“, be galimybės išsijungti.

Toks socialinis nuovargis nėra silpnumo požymis. Tai signalas, kad vidinės ir išorinės ribos nebėra aiškios, o kasdienis bendravimas ima ryti daugiau energijos, nei spėjame jos atgauti. Svarbiausia, kad į tai galima reaguoti laiku ir gana paprastais žingsniais.

Socialinis nuovargis ar tiesiog prasta diena?

Ne kiekviena diena, kai nesinori kalbėti, reiškia rimtą problemą. Visi turime laikotarpių, kai labiau vilioja tylus vakaras, o ne susitikimas mieste. Tačiau verta sunerimti, jei tokia būsena tęsiasi savaitėmis, o nuo minties apie bet kokį skambutį ar susitikimą jaučiamas susierzinimas ar kaltė.

Socialinis nuovargis dažnai pasireiškia tuo, kad po bendravimo jaučiamės ne įkvėpti, o išsekę. Net ir trumpi susitikimai gali pareikalauti tiek vidinių jėgų, kad vėliau nebelieka energijos elementariems dalykams: pasigaminti vakarienę, susitvarkyti ar tiesiog ramiai paskaityti.

Ženklai, kad pavargote ne nuo darbo, o nuo nuolatinio buvimo „šalia“

Dalis žmonių socialinį nuovargį palaiko charakterio bruožu: „esu uždaras“, „nemėgstu žmonių“. Tačiau dažnai tai yra ilgesnį laiką besikaupiantis perteklius, kai tampame per daug prieinami ir vis mažiau turime laiko sau. Verta atkreipti dėmesį į kelis pasikartojančius požymius.

• Po susitikimų, net malonių, jaučiamas sunkumas ir norisi tik tylos.
• Pradedate vengti skambučių, atidėliojate atsakymus į žinutes be aiškios priežasties.
• Net ir smulkūs prašymai atrodo kaip „dar viena našta“.
• Bendravimo metu sunkiau susikaupti, dažniau grįžtate prie telefono.
• Po savaitgalio su žmonėmis jaučiatės labiau pavargę nei prieš jį.

Jei šie simptomai tapo kasdienybe, tikėtina, kad trūksta aiškių ribų, o ne „sugedo“ jūsų socialiniai įgūdžiai. Tai gera žinia, nes ribas galima keisti ir perkurti.

Kodėl taip nutinka: ne tik charakteris, bet ir ritmas

Visuomenėje dažnai vertinamas nuolatinis aktyvumas: susitikimai, projektai, šeimos renginiai, žinutės keliose pokalbių programėlėse. Jei prie to prisideda darbo reikalai, kuriuose daug žmonių ir nuolatinio koordinavimo, natūralu, kad galva pavargsta ne mažiau nei kūnas.

Kitas svarbus veiksnys yra mūsų vaidmenų gausa. Esame kolegos, partneriai, tėvai, vaikai, draugai, savanoriai ar bendruomenių nariai. Kiekviename vaidmenyje tenka derintis, klausytis, prisitaikyti. Jei nėra erdvės, kur galėtume būti „be vaidmens“, atsiranda jausmas, kad nebėra, kur atsitraukti net nuo savęs.

Kada pavargstame nuo kitų, o kada nuo savo lūkesčių

Svarbu atskirti, ar labiausiai vargina pats žmonių buvimas šalia, ar jūsų reakcijos ir lūkesčiai. Kartais esame tie, kurie viską inicijuoja, palaiko pokalbius, ramina kitus, sprendžia problemas. Tuomet socialinis nuovargis daugiau susijęs su vidiniu spaudimu visur būti atsakingam, o ne vien bendravimo kiekiu.

Kitu atveju gali varginti nuolatinis savęs vertinimas bendraujant: „pasakiau ne taip“, „reikėjo sureaguoti kitaip“, „pasirodžiau kvailai“. Toks vidinis kritikas sekina lygiai taip pat, kaip per daug susitikimų. Tokiu atveju verta dirbti ne tik su tvarkaraščiu, bet ir su santykiu su savimi.

Pirmas žingsnis: leisti sau būti mažiau pasiekiamam

Daug socialinio nuovargio kyla iš neįsisąmoninto įsipareigojimo visada atsakyti čia ir dabar. Jei žinutės ar skambučiai tampa nuolatiniu fonu, net ir poilsio metu smegenys nelabai turi kada pailsėti. Todėl pirmas praktinis žingsnis yra sąmoningai sumažinti savo pasiekiamumą.

Nebūtina nieko staiga „išmesti“ iš gyvenimo. Pakanka paprastų sprendimų: atsakyti į žinutes tam tikru metu, išjungti nereikalingus pranešimus, aiškiai pranešti artimiems, kad vakarais po tam tikros valandos nebeatsakysite į darbo klausimus. Tai taip pat yra pagarba kitiems, nes leidžia bendrauti tada, kai iš tiesų galite skirti dėmesio.

Maži kasdieniai riboženkliai: vidinė tyla tarp žmonių

Socialinis nuovargis dažnai sumažėja, kai dienoje atsiranda trumpų „kišenių“, skirtų tik sau. Tai nebūtinai turi būti ilga meditacija ar kelionė į gamtą. Pakanka kelių minučių, kai sąmoningai nieko nekomentuojate, nerašote ir neskaitote, tik pastebite, kaip jaučiatės.

Galima susikurti kasdienius riboženklius: pavyzdžiui, per pietų pertrauką bent penkias minutes būti be telefono, kelionėje viešuoju transportu ne atrašinėti žinutes, o tiesiog pasižiūrėti pro langą, prieš einant miegoti pusvalandžiui atidėti visus ekranus. Tai padeda grąžinti jausmą, kad savo laiką valdote bent iš dalies patys.

Kaip apie tai kalbėti su artimaisiais be kaltės ir dramų

Viena sunkiausių dalių yra paaiškinti aplinkiniams, kad jums reikia daugiau erdvės, nesukuriant įspūdžio, jog jie jums neberūpi. Čia gali padėti keli paprasti principai: kalbėkite apie save, o ne apie kitus, ir iš anksto susitarkite dėl aiškių ribų.

Vietoj frazių „jūs manęs per daug reikalaujate“ galima sakyti: „pastaruoju metu greičiau pavargstu, todėl man reikia daugiau laiko tyliai veiklai, tada vėl galiu kokybiškai bendrauti“. Konkretūs susitarimai, pavyzdžiui, „vieną vakarą per savaitę skiriu tik sau“, padeda sumažinti nesusipratimus ir leidžia artimiesiems jaustis informuotiems, o ne atstumtiems.

Kada verta ieškoti gilesnės pagalbos

Jei socialinis nuovargis tęsiasi mėnesiais, o kartu atsiranda nuolatinis liūdesys, miego ar apetito sutrikimai, stiprus atotrūkio jausmas nuo visko, verta pasvarstyti apie profesionalią pagalbą. Psichikos sveikatos specialistai gali padėti atskirti, ar tai laikinas pervargimas, ar gilesnė emocinė problema.

Nereikia laukti, kol situacija taps kritinė. Kartais užtenka kelių konsultacijų, kad aiškiau pamatytumėte, kur iš tiesų prarandate daugiausia energijos, ir susidėliotumėte savo dienotvarkę bei santykius taip, kad juose atsirastų daugiau oro tarpo.

Grįžimas prie savęs: ne tik atsitraukimas, bet ir pasirinkimas

Socialinis nuovargis dažnai primena, kad ne visos veiklos ir ne visi ryšiai mums šiandien tinka taip pat, kaip tiko anksčiau. Gyvenimo etapai keičiasi, keičiamės ir mes patys. Tai nereiškia, kad ryšiai automatiškai tampa mažiau vertingi, tačiau jie gali reikalauti kitokios formos ir ritmo.

Peržiūrėti savo socialinį gyvenimą nereiškia jo atsisakyti. Tai labiau panašu į lentynų perrikiavimą: dalį veiklų ir pokalbių perkelti į retus, bet gilesnius susitikimus, atsisakyti to, kas tapo vien įpročiu, ir šiek tiek daugiau laiko skirti tam, kas tikrai maitina, o ne tik užpildo kalendorių.

Galiausiai svarbiausia atsiminti, kad teisė pavargti nuo žmonių yra tokia pati žmogiška, kaip ir teisė norėti jų artumo. Tarp šių dviejų polių ir vyksta kasdienis vidinių ir išorinių ribų derinimas, padedantis išlaikyti ir santykius, ir save pačius.