Tokį klausimą sau uždavė Kauno rajono gyventojas Andrius, kai po eilinio fasado remonto suprato, kad kažkas čia negerai. Jo namas, statytas 2011-aisiais, jau antrą kartą reikalavo išorinės apdailos atnaujinimo. O kaimyno sodyba, statyta dar sovietmečio pabaigoje, atrodė beveik nepalytėta laiko.
Skirtumas buvo akivaizdus: kaimynas pasirinkimas buvo klinkerio plytelės fasadui, Andriaus – įprastas dekoratyvinį tinkas.
„Pirmą kartą fasadą tvarkiau po šešerių metų. Atsirado įtrūkimų šiaurinėje pusėje, kampuose pradėjo lupti. Meistrai pasakė – normalu, reikia profilaktiškai atnaujinti kas penkis–septynis metus. Tada nesusimąsčiau, tiesiog sumokėjau ir pamiršau,” – prisimena vyras.
Antrasis remontas užklupo netikėtai. Praėjus vos ketveriems metams po pirmojo, fasado būklė vėl priminė apie save. Šį kartą Andrius ėmė domėtis giliau.
Taip pat skaitykite
Pokalbis su kaimynu, kuris viską pakeitė
Romualdas, gyvenantis kitoje gatvės pusėje, savo namą statė 1989-aisiais. Tais laikais klinkeris buvo deficitas, tačiau jam pavyko gauti per pažįstamus iš Estijos.
„Kai pastatėme, visi sakė – kam tau tos plytelės, būtų užtekę ir paprastai nutinkuoti. O aš žiūriu dabar – trisdešimt penkeri metai, ir nieko nedariau. Tik nuploviau kartą prieš dukros vestuves, kad gražiau atrodytų nuotraukose,” – juokiasi pensininkas.
Romualdo namo fasadas iš tiesų atrodo įspūdingai. Ne naujai – tai būtų netiesa – bet solidžiai, oriai. Plytelės įgavo tą patį atspalvį, tik šiek tiek tamsesnį, gilesnį. Jokių dėmių, jokių įtrūkimų, jokių nusilupusių vietų.
Skaičiavimas ant servetėlės
Andrius nusprendė paskaičiuoti. Per trylika metų jis fasadui išleido apie 4 800 eurų – du remontai po maždaug 2 400. Ir artimiausiu metu laukia trečiasis.
Jei būtų iš karto pasirinkęs klinkerį, skirtumas pradinėje kainoje būtų buvęs apie 6 000–7 000 eurų daugiau. Tačiau per tuos pačius trylika metų papildomų išlaidų – nulis.
„Išeina, kad jau dabar esu nuostolyje. O jei skaičiuočiau dar dvidešimt metų į priekį? Tinko atveju – dar kokie trys remontai, tai dar 7 000–8 000. Klinkerio atveju – gal pora šimtų už plovimą,” – svarsto Andrius.
Matematika negailestinga.
Ne vien pinigai
Tačiau Andrius pripažįsta, kad finansai – tik dalis problemos.
Taip pat skaitykite
„Kiekvienas remontas – tai savaitės chaosas. Pastoliai, triukšmas, dulkės. Šeima turi taikytis, kaimynai irgi ne itin džiaugiasi. Praeiti reikia pro tas konstrukcijas, automobilį statyti toliau nuo namo. Smulkmenos lyg ir, bet erzina,” – vardija jis kasdieninius nepatogumus.
Be to, kaskart tenka ieškoti meistrų, derėtis dėl kainų, tikėtis, kad atliks kokybiškai. Praėjusį kartą liko nepatenkinti – spalvos tonas šiek tiek skyrėsi nuo originalaus, ir tai matosi iki šiol.
Ką sako specialistai
Statybų inžinierius Dainius Merkys patvirtina – tokios istorijos toli gražu ne išimtis.
„Žmonės daro sprendimus remdamiesi pradine kaina, nevertindami viso gyvenimo ciklo kaštų. Tai natūralu – kai statybos biudžetas ribotas, o išlaidų daug, ieškoma kur sutaupyti. Fasadas atrodo paprasta vieta: juk galima vėliau pataisyti. Bet ta „vėliau” kaina dažnai pranoksta pradinį skirtumą,” – aiškina specialistas.
Jis pateikia analogiją su automobiliais. Perkant naudotą automobilį, visi žiūri ne tik į kainą, bet ir į būsimas eksploatacijos išlaidas. Kodėl statant namą ši logika dažnai pamirštama?
Skirtingos kartos, skirtingi požiūriai
Įdomu tai, kad vyresnė karta dažniau rinkdavosi ilgaamžes medžiagas. Ne todėl, kad būtų buvę turtingesni – priešingai. Bet todėl, kad suprato: jei jau statai, statyk vieną kartą.
„Mūsų tėvai ir seneliai neturėjo galimybės nuolat remontuoti. Jie statė lėtai, bet tvirtai. Šiandien viskas greičiau, pigiau, daugiau pasirinkimų – ir paradoksaliai daugiau klaidų,” – svarsto Merkys.
Ši tendencija keičiasi. Jauni statytojai vis dažniau domisi ilgalaike perspektyva, skaičiuoja, lygina. Informacijos šiandien daug, reikia tik noro ja pasinaudoti.
Andriaus planas
Paklaustas, ką darys dabar, Andrius atsako pragmatiškai.
„Šį namą jau suremontuosiu tinku – nėra prasmės dabar viską ardyti. Bet jei statysime vasarnamį, apie ką galvojame, ten tikrai bus klinkeris. Pamoka išmokta.”
Jis priduria, kad dabar visur mato fasadus. Anksčiau tiesiog praeidavo pro šalį, o dabar automatiškai vertina – kas kuo dengta, kaip atrodo po metų, po penkių, po dešimties.
„Kaimyno Romualdo namas man dabar kaip gyvas priminimas. Kai sėdi jo kieme, geri kavą ir žiūri į tą fasadą – supranti, kas yra tikra kokybė. Ne blizgučiai, ne mados, o tiesiog medžiaga, kuri daro savo darbą dešimtmečiais.”
Pašnekovų vardai pakeisti jų prašymu. Istorija paremta realiais įvykiais.
