Pasaulio rinkos dažniausiai jautriai reaguoja į geopolitinius sukrėtimus, ypač kai kalbama apie naftą. Karai, perversmai ar sankcijos neretai per kelias valandas pakelia kainas dešimtimis procentų. Tačiau pastarieji įvykiai Venesueloje parodė, kad ši taisyklė galioja ne visada. Nepaisant to, kad JAV kariuomenė surengė operaciją ir sulaikė ilgametį šalies vadovą Nicolás Maduro, naftos rinkos reakcija buvo stebėtinai rami. Vietoje šuolio – nedidelis kainų kritimas. Kodėl taip nutiko ir ką tai reiškia ateičiai?
Rinkos reakcija: keliolika centų vietoje panikos
Žinia apie tai, kad JAV pajėgos Venesueloje sulaikė Nicolásą Maduro ir jo žmoną, galėjo tapti rimtu sukrėtimu energetikos rinkoms. Vis dėlto realybė buvo kitokia. Naftos kainos sureagavo tik simboliškai. JAV etaloninė WTI nafta atpigo 31 centu iki 57,01 JAV dolerio už barelį, o „Brent“ – 22 centais iki 60,53 dolerio.
Ateities sandoriai taip pat rodė nuosaikų kritimą. Vasario pristatymo WTI kaina Niujorko NYMEX biržoje nukrito iki 56,94 dolerio už barelį, tai yra 0,66 proc. mažiau. Tuo metu „Brent“ nafta Londono ICE biržoje kainavo 60,41 dolerio – 0,56 proc. mažiau nei anksčiau. Tokie skaičiai labiau primena įprastus kasdienius svyravimus nei reakciją į politinį žemės drebėjimą.
Kodėl Venesuela nebėra „baubas“ rinkoms?
Atsakymas slypi Venesuelos realiame svoryje pasaulinėje naftos rinkoje. Nors šalis formaliai tebėra viena svarbiausių žaidėjų, praktiškai jos įtaka jau seniai susitraukusi. Venesuela yra viena iš OPEC įkūrėjų ir turi didžiausias patvirtintas naftos atsargas pasaulyje – apie 303 mlrd. barelių, tai sudaro beveik 17 proc. visų globalių atsargų. Šiuos duomenis pateikia U.S. Energy Information Administration.
Taip pat skaitykite
Tačiau atsargos – ne tas pats, kas reali gavyba. Devintajame dešimtmetyje ir dar XX a. pabaigoje Venesuela išgaudavo apie 3,5 mln. barelių per dieną. Šiandien šis skaičius siekia vos apie 800 tūkst. barelių. Prasta infrastruktūra, ilgalaikės sankcijos, investicijų trūkumas ir politinis chaosas pavertė šalies naftos sektorių šešėliu to, kuo jis buvo anksčiau.
Ekspertai ramina: „revoliucijos nebus“
Rinkos dalyviai gana greitai perėjo prie racionalaus vertinimo. Jakub Bogucki, ekspertas iš portalo e-petrol.pl, pabrėžė, kad trumpalaikis JAV veiksmų poveikis bus ribotas. Jo teigimu, Venesuela jau ir taip buvo smarkiai apribota eksporto galimybėmis, todėl net politiniai pokyčiai iš karto nepadidins naftos srautų.
Panašios nuomonės laikosi ir kiti analitikai. Ekonomistas Paweł Majtkowski Lenkijos radijui pabrėžė, kad nors Venesuela turi didžiausias atsargas pasaulyje, dabartinė jos reikšmė globaliai rinkai išlieka ribota. Kitaip tariant, rinka jau seniai „nurašė“ šią šalį kaip reikšmingą tiekėją.
Perteklinė pasiūla – tikrasis kainų spaudimo šaltinis
Dar viena svarbi priežastis, kodėl naftos kainos nekilo, – jau egzistuojantis perteklinės pasiūlos spaudimas. Nuo 2025 metų pradžios žalios naftos kainos pasaulyje sumažėjo apie 20 proc. Tai reiškia, kad rinka jau dabar susiduria su per dideliu pasiūlos kiekiu, o ne su deficitu.
Jei Venesuela ilgainiui pradėtų atsigauti ir didinti gavybą, tai tik dar labiau sustiprintų šią tendenciją. Investuotojai tai supranta ir būtent todėl į JAV veiksmus žiūri ne kaip į grėsmę, o kaip į potencialų kainas dar labiau mažinantį veiksnį.
Ilgalaikis scenarijus: daugiau naftos, mažesnės kainos
Kai kurie analitikai netgi mato paradoksalią naudą vartotojams. Ben Emons, investicijų bendrovės „Fed Watch Advisors“ vadovas, teigia, kad jei politiniai pokyčiai Venesueloje atvertų kelią JAV kontroliuojamam naftos sektoriaus atsigavimui, pasaulinė pasiūla galėtų padidėti. Tai reikštų papildomą spaudimą kainoms ir galimą degalų pigimą.
Šį scenarijų patvirtina ir Goldman Sachs prognozės. Banko analitikų vertinimu, jei Venesuelos gavyba padidėtų maždaug 400 tūkst. barelių per dieną, vidutinė „Brent“ naftos kaina 2026 metais galėtų nukristi iki maždaug 54 dolerių už barelį. Tai reikšmingas kritimas, ypač eksportuotojams.
Netiesioginės pasekmės: smūgis Rusijai
Įdomu tai, kad Venesuelos sugrįžimas į rinką galėtų paveikti ne tik kainas, bet ir kitų eksportuotojų pozicijas. Jakubas Boguckis atkreipia dėmesį, jog didėjanti pasiūla dar labiau apsunkintų Rusijos galimybes realizuoti savo naftą tarptautinėje rinkoje. Kuo daugiau alternatyvių tiekėjų, tuo sunkiau išlaikyti kainas ir rinkos dalį.
Kodėl rinka bijotų kitokio scenarijaus?
Ekspertai pabrėžia vieną svarbią detalę: Venesuela nėra tas regionas, kurio destabilizacija sukelia momentinę krizę. Visai kitaip rinka reaguotų, jei panašūs kariniai veiksmai paliestų Iraną ar kitas Artimųjų Rytų valstybes, kurios šiandien iš tiesų yra kritiškai svarbios pasaulinei pasiūlai. Tokiu atveju kainų šuolis būtų beveik neišvengiamas.
Išvada: geopolitika ne visada reiškia brangesnę naftą
Venesuelos atvejis tapo pamokančiu pavyzdžiu, kad rinkos vertina ne antraštes, o realius skaičius. Nors Nicoláso Maduro sulaikymas skamba dramatiškai, investuotojai mato šalį, kurios naftos sektorius jau seniai nebeturi tokios galios, kaip anksčiau. Todėl vietoje panikos sekė ramus vertinimas ir kainų korekcija žemyn.
Kol pasaulyje vyrauja perteklinė pasiūla, net ir garsūs politiniai įvykiai nebūtinai reikš brangesnius degalus. Priešingai – jie gali tapti dar vienu argumentu, kodėl nafta artimiausiais metais gali tik pigti.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
