Šiandien, kai daugelis savo kiemą jau stebi taip pat įdėmiai kaip banko holą, naujas Asmens duomenų apsaugos tarnybos (UODO) sprendimas įneša daug daugiau nei tik formalumo – jis išjudina pačią supratimo ribą tarp saugumo ir privatumo. Kiek toli gali žvelgti namo kameros? Kur prasideda ir baigiasi „mano teritorija“? O svarbiausia – ar žmogaus teisė į privatumą vis dar yra neliečiama vertybė?
Namų kameros – saugumo jausmas ar legalus spąstas?
Šiuolaikinė realybė paprasta: kiemuose, garažuose, laiptinėse ar net prie pašto dėžučių – kameros tampa tokia pat įprasta interjero (ar eksterjero) detale kaip kiemo vartai. Dauguma jų įrengiamos su gera intencija: saugoti turtą, stebėti aplinką, atgrasyti ilgapirščius. Tačiau neseniai priimtas UODO prezidento sprendimas primena svarbią taisyklę: net ir gera valia negali tapti pretekstu pažeisti kitų žmonių privatumo.
Šį kartą tarnybos akiratin pateko situacija, kai privatus asmuo įrengė daugiau nei dešimt vaizdo ir garso kamerų, veikiančių 24 valandas per parą. Jos stebėjo ne tik paties savininko sklypą, bet ir viešą kelią bei net gretimų namų langus. Viena jų buvo nukreipta tiesiai į kaimynų tualeto langą – situacija, kuri, pasak UODO, peržengė visas įmanomas ribas.
UODO sprendimas: viešos erdvės nėra privati valda
Asmens duomenų apsaugos tarnybos prezidentas Mirosławas Wróblewskis įpareigojo šio monitoringą įsirengusį savininką per 7 dienas nutraukti asmens duomenų tvarkymą. Tai reiškia paprastai: kameros turi nustoti fiksuoti viešą kelią ir gretimų sklypų teritorijas.
Taip pat skaitykite
Savivaldybės ar valstybės funkcijų atlikti privatus asmuo negali – ir ne jam spręsti, kas viešoje erdvėje pažeidžia taisykles. UODO aiškiai pasakė: jokios „kaimynų kontrolės“, jokio kaimynų judesių sekimo, jokios galimybės rinkti duomenis dėl tariamos tvarkos palaikymo.
Įdomu tai, kad monitoringą įsirengęs asmuo net nereagavo į du UODO prašymus pateikti paaiškinimus. Nepaisant to, tarnyba priėmė sprendimą remdamasi liudytojų parodymais, patikrinimais bei kitais įrodymais. Kitaip tariant, konstatuota: pažeidimas akivaizdus, o žmonių skundai pagrįsti.
„Namų išimtis“ – ne visagalis pasiteisinimas
Daugelis lietuvių vis dar mano, kad savo kieme galima daryti viską, ką nori. Tačiau teisė – kitokios nuomonės. Pagal BDAR (GDPR) 2 straipsnio 2 dalies c punktą egzistuoja vadinamoji „namų ūkio išimtis“, tačiau ji labai siaura. Ji galioja tik veikloms, kurios vykdomos grynai asmeniniais tikslais – tik savo privačiai erdvei, tik savo šeimos poreikiams. Jei kamera fiksuoja tai, kas vyksta už tvoros – išimtis nebegalioja.
Šią taisyklę dar 2014 m. patvirtino ES Teisingumo Teismas (C-212/13, František Ryneš byla). Teismas pripažino, kad net jeigu žmogus nori apsaugoti savo sveikatą, turtą ar gyvybę, jis negali tam naudoti įrangos, kuri fiksuoja viešą erdvę ar kaimynų kiemą.
UODO savo sprendime tai pakartojo aiškiai: nuosavybės apsauga nesuteikia teisės stebėti tai, kas vyksta kitur. Kitaip sakant – saugok savo kiemą, bet ne svetimą.
Privatus monitoringas – ne policijos pakaitalas
Vienas reikšmingiausių UODO sprendimo aspektų – priminimas, kad nei vienas gyvenamojo namo savininkas neturi teisės atlikti valstybės institucijų funkcijų. Viešosios tvarkos užtikrinimas nėra privatus reikalas, todėl negalima remtis kamerų įrašais siekiant „bausti“, kontroliuoti ar filmuoti kaimynų kasdienybę.
Įrašai negali būti naudojami kaip savavališkos „bylos“, o pats monitoringas – kaip įrankis sekti kitų elgesį. Tai reikšminga žinutė visiems, kurie į kamerų sistemą žiūri kaip į būdą palaikyti tvarką kaimynystėje.
Kaip įrengti kameras teisėtai? Paprasta taisyklė: žiūrėk tik į save
UODO paaiškina labai konkrečiai: kameros turi būti nukreiptos tik į savo teritoriją. Tiek ir viskas. Jei į objektyvą patenka viešas kelias, takelis, kaimyno tvora, langas, kiemas ar bet kuri kita svetima erdvė – tokia stebėsena laikoma neteisėta.
Taip pat skaitykite
Savininkai gali:
- stebėti savo kiemą, namo fasadą, garažą, balkoną ar įėjimą;
- įrašinėti vaizdą tik tiek, kiek būtina nuosavybei apsaugoti;
- užtikrinti, kad niekas kitas nebūtų filmuojamas be būtinybės.
Tai nėra tik rekomendacijos – tai teisinė pareiga.
Ką tai reiškia Lietuvai?
Lietuvoje kaimynų konfliktai dėl kamerų – ne naujiena. Vieni skundžiasi, kad yra sekami, kiti tvirtina, kad „tik saugo savo turtą“. Tačiau naujas sprendimas suteikia labai aiškią kryptį: net jei kamera ir stovi ant jūsų namo sienos, tai nereiškia, kad galite stebėti visą gatvę. Teisė į privatumą – svarbesnė už individualų norą matyti daugiau.
Tokiame technologijų amžiuje, kai vis daugiau žmonių griebiasi kamerų kaip greito problemų sprendimo, šis precedentinis sprendimas primena: saugumas negali būti pateisinimas pažeisti kito žmogaus orumą ir asmeninę erdvę.
