Šiuolaikinis pasaulis vis garsiau kalba apie klimato kaitą, oro taršą ar plastiko atliekas, tačiau yra dar viena, dažnai pamirštama problema – šviesos tarša. Tai reiškinys, kai pernelyg intensyvus, netinkamai nukreiptas ar visai nereikalingas apšvietimas pakeičia natūralų nakties ritmą. Pasak dr. Grzegorzo Iwanickio iš Marijos Kiuri-Skłodowskos universiteto Liubline, „šviesos tarša kenkia ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams bei augalams. Ji trukdo astronominiams stebėjimams ir yra energijos švaistymas.“ Problema, ilgą laiką laikyta tik miestų atributu, šiandien yra visur – nebėra nė vienos vietos, kurioje danguje nebūtų žmogaus sukurtos šviesos pėdsakų.
Kas yra šviesos tarša?
Šviesos tarša – tai per didelis ir nebūtinas dirbtinės šviesos kiekis nakties aplinkoje. Ji sutrikdo natūralų paros ritmą, kuris yra gyvybiškai svarbus tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Moksliniai tyrimai rodo, kad dirbtinė šviesa naktį trikdo hormonų balansą, gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą, paveikti miegą ir net emocinę sveikatą. Tai nėra tik estetinis klausimas, ar galimybė pasigrožėti žvaigždėtu dangumi – tai tiesiogiai susiję su mūsų kasdieniu gyvenimu.
Dar visai neseniai atrodė, kad astronomai gali pabėgti nuo miestų šviesų, perkeldami observatorijas į atokius kampelius. Tačiau šiandien net ir nuošaliausios vietos, tokios kaip Bieszczadų kalnai Lenkijoje, nebėra visiškai tamsios. Net jei žvelgiant į zenitą dangaus skliautas atrodo juodas, pakanka nukreipti žvilgsnį link horizonto – iškart matyti miestų švytėjimas.
Sutrikęs žmogaus biologinis laikrodis
Žmogaus organizmas evoliucionavo pagal dienos ir nakties ciklą. Tamsa signalizuoja kūnui, kad laikas ilsėtis, o šviesa – kad metas veikti. Tačiau naktinis apšvietimas ar ilgos valandos prie televizoriaus ir kompiuterio ekranų šį ritmą išderina. Pasak dr. Iwanickio, naktį mūsų receptoriai yra jautrūs net užmerktomis akimis, o ypač pavojinga mėlyna ir šalta balta šviesa.
Taip pat skaitykite
Tokios sąlygos neleidžia organizmui gaminti melatonino – hormono, reguliuojančio miegą. Pasekmės – paviršutiniškas poilsis, nuovargis, hormonų pusiausvyros sutrikimai, netgi kai kurios lėtinės ligos. Medikai vis dažniau akcentuoja, kad miego higiena turi tapti mūsų kasdienybės dalimi: užtemdyti miegamojo langus, prieš miegą bent valandą vengti ekranų, išjungti šviesos šaltinius, kurie „bombarduoja“ kūną, kai jis turėtų ilsėtis.
Išbalansuotos ekosistemos
Šviesos tarša daro griaunantį poveikį gyvūnijai. Jau seniai pastebėta, kad jūrinės vėžlių rūšys, išsiritusios naktį, vietoje to, kad keliautų į jūrą, traukia į kurortų šviesas, kur jų laukia automobiliai ir plėšrūnai. Panašiai nukenčia migruojantys paukščiai – ryškiai apšviesti pastatai ar tiltai tampa jiems pražūtingais spąstais, nes praradę orientaciją jie atsitrenkia į konstrukcijas. Skaičiuojama, kad tokių susidūrimų metu žūsta milijonai paukščių.
Net vabzdžiai – esminė ekosistemų dalis – miršta milijonais, pritraukti gatvės žibintų ar kitų šviesos šaltinių. Taip iškreipiamos ištisos maisto grandinės, kurios galiausiai paliečia ir žmogų.
Energijos švaistymas ir klaidinga modernizacija
Šviesos tarša yra ir labai praktiška problema – ji kainuoja pinigus. Modernizuojant gatvių apšvietimą į LED lempas buvo siekiama taupyti elektrą, tačiau neretai savivaldybės pasirinko pernelyg galingus šviestuvus. Rezultatas: nors sąskaitos sumažėjo, šviesos tarša dar labiau išaugo. Blogai suprojektuoti šviestuvai ne tik apakina vairuotojus, bet ir be reikalo apšviečia laukus, namus ar medžių viršūnes.
Ypač neefektyvūs yra sferiniai šviestuvai, populiarūs parkuose, kurie net 60 procentų šviesos paleidžia į dangų ar medžių viršūnes. Tai ne tik bereikalingas apšvietimas, bet ir grynas energijos švaistymas.
Teisinio reguliavimo stoka
Šviesos tarša Lietuvoje vis dar menkai suprantama problema. Nors visuomenėje vis labiau kalbama apie oro ar vandens taršą, apie perteklinės šviesos žalą žino tik nedidelė dalis gyventojų. Daugelis žmonių šviesą vis dar sieja su saugumu, patogumu ar pažangos simboliu, bet retai pagalvoja apie jos poveikį sveikatai, aplinkai ir energijos švaistymą. Tuo tarpu kai kurios Europos šalys, pavyzdžiui, Prancūzija ar Slovėnija, jau yra priėmusios įstatymus, kurie nustato, kokio intensyvumo, krypties ir spalvos turi būti gatvių bei viešųjų erdvių apšvietimas.
Deja, Lietuvoje ir Lenkijoje iki šiol nėra aiškios šviesos taršos sąvokos įstatymuose. Savivaldybės gali pasitelkti tik kraštovaizdžio apsaugos sprendimus, ribodamos reklaminių stendų ar pastatų apšvietimą. Tačiau tai – tik dalinis sprendimas. Pasak Iwanickio, kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie šios problemos mažinimo: nuo paprasto langų užtemdymo iki išmanių šviestuvų su judesio davikliais, kurie šviečia tik tada, kai to reikia.
Šviesos tarša – tai ne tik prarasta galimybė stebėti žvaigždes. Tai rimtas iššūkis mūsų sveikatai, ekosistemoms ir energijos vartojimui. Jei neperžiūrėsime savo įpročių ir teisinės bazės, galime prarasti daugiau, nei šiandien suvokiame.
Taip pat skaitykite
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
