Prieš kelis dešimtmečius fotografija buvo retenybė ir prabanga. Žmonės įamžindavo tik ypatingus įvykius – vestuves, jubiliejus, vaikų gimimą ar ilgai lauktą susitikimą su artimaisiais. Tokias nuotraukas šeimos kruopščiai dėdavo į albumus, rodydavo jas svečiams, vaikams bei anūkams. Kiekviena fotografija turėjo svorį, nes ji buvo unikali, su ja siejosi stiprios emocijos ir prisiminimai.
Šiandien situacija pasikeitė kardinaliai. Išmanieji telefonai suteikė galimybę fotografuoti viską ir bet kada – net moksleivis gali per dieną padaryti šimtus kadrų ir akimirksniu pasidalinti jais socialiniuose tinkluose. Tačiau kartu su šiuo patogumu atsirado ir naujų reiškinių – vienas jų yra asmenukės, kurios išpopuliarėjo tiek, kad tapo atskira kultūros dalimi.
Asmenukių esmė – kodėl fotografuojame save?
Asmenukė – tai autoportretas, kuomet žmogus pats save įamžina. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo natūralu: norime pasidalinti savo nuotaika, pasiekimais ar gražia vieta, kurioje esame. Ypač paaugliams asmenukės padeda suvokti save, pamatyti, kaip jie atrodo iš šalies, ir gauti atgalinį ryšį iš bendraamžių. Pasak psichologės Jekaterinos Kryukovos, tokia praktika jaunam žmogui gali padėti formuoti tapatybę ir pasitikėjimą savimi.
Tačiau situacija keičiasi, kai kalbame apie vyresnius žmones. Reguliarus asmenukių kėlimas į socialinius tinklus suaugusiesiems gali signalizuoti apie gilesnes problemas – savigarbos stoką, priklausomybę nuo kitų nuomonės ar net vienišumą realiame gyvenime. Dažnai tokios nuotraukos tampa būdu kompensuoti vidinę tuštumą ar įrodyti sau, kad vis dar esi patrauklus, reikalingas, įdomus.
Asmenukių pavojai – kai ribos peržengiamos
Siekis gauti „tobulą kadrą“ kartais nuveda žmones į pavojingas situacijas. Žiniasklaida ne kartą skelbė apie atvejus, kai asmenukių entuziastai lipa ant aukštų pastatų stogų, fotografuojasi prie uolų krašto ar net nelaimės vietose. Tokios nuotraukos kelia šoką, jos priverčia arba žavėtis drąsa, arba smerkti neapgalvotą riziką. Deja, kartais kaina būna per didelė – medikai ir gelbėtojai vis dažniau mini sužeidimus ar nelaimes, susijusias būtent su bandymu padaryti įspūdingą autoportretą.
Psichologinė pusė – ką sako ekspertai?
Specialistai pažymi, kad vyresnių žmonių potraukis asmenukėms dažnai atspindi vidines kovas. Vidutinio amžiaus moterys gali naudoti nuotraukas kaip priemonę įrodyti sau ir aplinkiniams, jog vis dar yra patrauklios ir jaunatviškos. Vyrai taip pat nelieka abejingi šiam reiškiniui – kai kuriuos traukia tokie vaizdai, nes pasąmoningai jie atspindi jų pačių troškimus ar neišspręstas problemas.
Tai, kas erzina mus kituose, dažnai yra veidrodis mūsų pačių neišspręstų klausimų. Jei svetimos asmenukės kelia stiprų nepasitenkinimą, verta susimąstyti: ar tai iš tiesų dėl kito žmogaus, ar galbūt pačiam trūksta dėmesio, palaikymo ar pasitikėjimo savimi?
Kada tai tampa problema?
Svarbu pabrėžti, kad fotografuotis nėra blogai. Kiekvienas turi teisę fiksuoti akimirkas, kurias nori prisiminti. Asmenukės gali tapti smagiu būdu dokumentuoti keliones, šventes ar tiesiog kasdienybę. Tačiau kai nuotraukos praranda asmeniškumą, kai jos daromos ne dėl prisiminimo, o vien tam, kad sulauktų „patinka“, kai tampa kasdieniu ritualu be aiškios priežasties – tuomet galime kalbėti apie nesveiką įprotį.
Subalansuotas požiūris – raktas į sveiką santykį su savimi
Asmenukės nėra nei geros, nei blogos pačios savaime – visa esmė slypi priežastyse, dėl kurių jas darome. Jei fotografija tampa priemone pažinti save, įamžinti brangias akimirkas ar pasidalinti džiaugsmu, tai sveikas reiškinys. Tačiau jei autoportretai tampa pagrindiniu būdu siekti pripažinimo ar slopinti vidinius nepasitenkinimus, verta stabtelėti ir pagalvoti apie tikrąsias priežastis.
Kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, svarbiausia – balansas. Pasaulis nesugrius nuo vienos ar kitos asmenukės, tačiau mūsų vidinė ramybė ir savivertė neturėtų priklausyti vien nuo kitų žmonių reakcijų socialiniuose tinkluose.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
