Šunų mylėtojams tai skamba kaip gera žinia – pasaulis sulaukė dar trijų oficialiai pripažintų šunų veislių. Tačiau gyvūnų teisių aktyvistams tai dar vienas pavojaus signalas. Didžiausias kinologų autoritetas Jungtinėse Valstijose – American Kennel Club – papildė savo sąrašą trimis naujais vardais, kurie nuo šiol galės dalyvauti parodose, varžybose ir tapti geidžiamais augintiniais visame pasaulyje. Kartu su pripažinimu kyla ir klausimas: ar šis procesas tikrai tarnauja šunų gerovei, ar vis dėlto skatina probleminę veisimą?
Trys nauji vardai šunų pasaulyje
Į oficialų AKC sąrašą įtrauktos trys veislės, kilusios iš labai skirtingų istorinių ir geografinių kontekstų. Pirmoji – bretonų basetas, prancūziškas medžioklinis šuo, priklausantis skalikų ir pėdsekių grupei. Tai aktyvi, ištverminga veislė, sukurta darbui sudėtingose vietovėse.
Antroji – Teddy Roosevelt terjeras, pavadintas JAV prezidento vardu. Šis šuo apibūdinamas kaip draugiškas, protingas ir labai prieraišus, todėl puikiai tinkantis šeimoms. Trečioji – rusiška spalvotoji bolonė, mažas, gauruotas, atviras ir žmones mėgstantis šuo, kurio ištakos siekia Sovietų Sąjungos laikus ir Šaltojo karo epochą.
Šios veislės tapo 203–205-osiomis, kurias pripažino AKC. Klubas pabrėžia, kad veislių skaičius nėra ribojamas, tačiau kiekviena nauja veislė turi atitikti griežtus kriterijus – nuo stabilios populiacijos iki aiškių veislės standartų ir aktyvaus dalyvavimo parodose.
Ką sako AKC ir kodėl jie ginasi
AKC atstovė Brandi Hunter Munden pabrėžia, kad klubas „neįtraukia šunų atsitiktinai“. Pasak jos, kiekvienas sprendimas grindžiamas ilgu vertinimo procesu, kuris apima ne tik išvaizdos standartus, bet ir edukaciją, varžybas bei veislės istoriją. Oficialiai tai turėtų reikšti tvarką ir kontrolę, o ne chaotišką naujų veislių „gamybą“.
Tačiau kritikai tvirtina, kad realybė dažnai atrodo kitaip. Kuo daugiau veislių pripažįstama, tuo labiau jos tampa madingos. O mada, kaip rodo istorija, dažnai atveria duris neatsakingam veisimui.
Senas ginčas: grožis prieš sveikatą
Gyvūnų teisių organizacijos jau daugelį metų kritikuoja grynaveislių šunų veisimą, ypač tais atvejais, kai išryškinami bruožai, tiesiogiai kenkiantys gyvūnų sveikatai. Vienas ryškiausių pavyzdžių – šunys su trumpomis, plokščiomis kaukolėmis, kenčiantys nuo BOAS (brachicefalinio obstrukcinio kvėpavimo sindromo).
Šis sindromas pasireiškia kvėpavimo sutrikimais, lėtiniu dusuliu, perkaitimu ir sumažėjusiu fiziniu pajėgumu. Jis būdingas tokioms populiarioms veislėms kaip prancūzų ir anglų buldogai, mopsai, pekinai, bostono terjerai, ši-cu, taip pat didesniems šunims – bokseriams ir Bordo dogams. Pagrindinis bendras bruožas – dirbtinai suformuotas trumpas snukis, kuris parodose laikomas „pageidautinu“, tačiau šuniui reiškia nuolatinį diskomfortą.
Aktyvistų kaltinimai: skatinama „sergančių šunų“ kultūra
Gyvūnų teisių gynėjai tvirtina, kad naujų veislių įtraukimas į oficialius sąrašus neišvengiamai didina jų paklausą. O auganti paklausa skatina veislynų plėtrą – ne tik atsakingų, bet ir vadinamųjų pseudoveislynų, kuriuose šunų gerovė atsiduria antrame plane.
Ypač griežtai šią praktiką kritikuoja People for the Ethical Treatment of Animals. Organizacija kaltina AKC tuo, kad jis skatina „sergančių šunų“ veisimą ir pats nustato „idealios veislės“ bruožus, neatsižvelgdamas į ilgalaikes sveikatos pasekmes. PETA net siekia teisinio draudimo, kuris neleistų kinologų klubams savarankiškai apibrėžti veislės standartų be privalomo sveikatos kriterijų įvertinimo.
Kur baigiasi tradicija ir prasideda atsakomybė?
AKC sprendimas pripažinti naujas veisles dar kartą atskleidė gilų konfliktą tarp tradicinės kinologijos ir šiuolaikinio požiūrio į gyvūnų gerovę. Viena pusė kalba apie paveldą, veislių įvairovę ir šimtmečius formuotą šunų kultūrą. Kita – apie mokslą, genetiką ir pareigą nebekartoti klaidų, kurios gyvūnams kainuoja sveikatą ir gyvenimo kokybę.
Nors trys naujos veislės kol kas nėra siejamos su rimtais genetiniais defektais, pats jų pripažinimo mechanizmas išlieka diskusijų objektu. Kiekviena nauja veislė – tai potencialus populiarumo sprogimas, o kartu ir atsakomybės egzaminas veisėjams, institucijoms bei būsimiems šeimininkams.
Sprendimas – ne sąrašuose, o pasirinkimuose
Šiandien akivaizdu viena: veislės pripažinimas nėra nei absoliškas gėris, nei savaiminė blogybė. Viskas priklauso nuo to, ar sveikata bus svarbesnė už išvaizdą, o gyvūno gerovė – už parodinius titulus. Kol kinologų klubai ir aktyvistai ginčijasi, galutinį sprendimą dažnai priima pirkėjas. Būtent jis renkasi, ar palaikyti atsakingą veisimą, ar paklusti madai.
Trys naujos veislės jau žengė į oficialų šunų pasaulį. Ar jos taps sėkmės istorija, ar dar vienu įrodymu, kad sistema reikalauja pokyčių – parodys laikas.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
