Šaltalankiai – tai ne tik ryški oranžinė rudens puošmena, bet ir tikra gamtos dovana mūsų sveikatai. Nors dažnai pastebimi dėl dekoratyvinių savybių, jų uogos vertinamos kaip vienas turtingiausių vitaminų šaltinių. Šaltalankių vaisiuose vitamino C yra net kelis kartus daugiau nei juodųjų serbentų uogose, todėl jie pelnytai vadinami natūraliu imuniteto skydų. Ne mažiau įspūdinga ir jų panaudojimo gausa – nuo vaistų iki kulinarijos ir net kosmetikos.
Šaltalankio ypatybės ir kilmė
Paprastasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides) natūraliai paplitęs Europoje ir Azijoje, o Lietuvoje jis auginamas kaip dekoratyvinis bei vaistinis augalas. Tai daugiametis, lėtai augantis krūmas arba medis, galintis pasiekti 1,5–6 metrų aukštį. Jo lapai siauri, žalsvai pilki dėl smulkių sidabrinių plaukelių, o pagrindinė puošmena – ryškiai oranžinės, nedidelės, bet labai maistingos uogos, nokstančios rudenį.
Šaltalankis kartais vadinamas „lietuviškuoju ananasu“, nes jo uogos turi išskirtinį, gaivų aromatą ir šiek tiek tropinį skonį. Šis augalas mėgstamas ne tik dėl vaisių, bet ir dėl atsparumo šalčiui bei oro taršai – todėl puikiai tinka sodinti ir miesto aplinkoje.
Šaltalankių veislės ir jų ypatumai
Sodininkams prieinamos kelios populiarios šaltalankių veislės, kurios skiriasi vaisių dydžiu ir skoniu. „Botaniczeskaja“ pasižymi gausiu derliumi ir pailgomis raudonai oranžinėmis uogomis, dažniausiai naudojama pramoniniams tikslams. „Podruga“ dera didelėmis, ovaliomis, saldžiarūgštėmis uogomis, puikiai tinkančiomis uogienėms ir sultims. „Wielikan“ – bespyglė veislė, turinti dideles šviesiai oranžines uogas, kurios ypač vertinamos dėl patogaus skynimo. Vis dėlto labiausiai pasaulyje žinomas Sibiro šaltalankis, iš kurio uogų spaudžiamas aliejus, gausus omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių, palaikančių viso organizmo veiklą.
Kaip auginti šaltalankius sode?
Šaltalankiai nereikalauja ypatingos priežiūros, tačiau keli patarimai padės užauginti sveiką ir derlingą krūmą.
Šie augalai mėgsta saulėtas, nuo vėjų apsaugotas vietas. Geriausiai auga lengvame, gerai drenuotame dirvožemyje, kurio pH yra nuo 5,1 iki 7,8. Kadangi šaltalankiai jautrūs išdžiūvimui, svarbu užtikrinti drėgną žemę, ypač pirmąjį augimo sezoną. Vėliau pakanka palaistyti tik per ilgai trunkančias sausras.
Sodinant verta prisiminti, kad šaltalankiai yra dvinamiai augalai – derlių duoda tik moteriškos lyties krūmai, tačiau jiems apdulkinti būtinas bent vienas vyriškas. Paprastai vienas vyriškas sodinukas reikalingas šešioms moteriškoms. Tarp augalų rekomenduojama palikti 1–2 metrų tarpus, kad jie galėtų laisvai augti.
Formuojamasis genėjimas atliekamas tik pirmuosius metus po pasodinimo, pavasarį patrumpinant ūglius virš pirmojo pumpuro. Vėliau augalo geriau netrikdyti – jis regeneruojasi lėtai ir po genėjimo ilgai atsinaujina.
Šaltalankių uogos – tikras vitaminų užtaisas
Šaltalankių vaisiai ne tik džiugina spalva, bet ir yra viena vertingiausių natūralių priemonių sveikatai. Uogose gausu vitamino C, kuris stiprina imuninę sistemą, skatina žaizdų gijimą, padeda apsaugoti organizmą nuo peršalimo, stiprina kraujagysles ir raumenis. Be to, moksliniais tyrimais įrodyta, kad šaltalankiai turi antioksidacinių, priešvėžinių savybių bei teigiamai veikia širdies ir kraujotakos sistemas.
Šaltalankiai taip pat aprūpina organizmą vitaminais A, E, D, K, F ir B grupe, folio rūgštimi, flavonoidais, taninais, adaptogenais bei mineralais – geležimi, boru, manganu. Juose randama nepakeičiamųjų riebalų rūgščių, kurios padeda reguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje, mažina aterosklerozės bei hipertenzijos riziką.
Neatsitiktinai šaltalankių sultys ir sirupai ypač rekomenduojami tiems, kurie kenčia nuo vitamino C trūkumo ar dažnai serga peršalimo ligomis.
Naudojimas medicinoje, virtuvėje ir kosmetikoje
Šaltalankiai – tikras daugiafunkcis augalas. Medicinoje jie naudojami ne tik imunitetui stiprinti, bet ir skrandžio opoms, rėmeniui, uždegimams gydyti. Lapų užpilai padeda virškinimo sistemos veiklai, o kompresai – gydo odos nudegimus, nušalimus ar sunkiai gyjančias žaizdas.
Taip pat skaitykite
Virtuvėje šaltalankiai puikiai tinka džemams, sultims, uogienėms, kompotams ir net likerams. Jie gali būti dedami į kepinius ar net prie mėsos patiekalų, suteikdami ypatingą rūgštoką skonį. Įdomu tai, kad terminis apdorojimas beveik nesumažina jų maistinės vertės – perdirbti vaisiai išlaiko vitaminų gausą.
Kosmetikos pasaulyje itin vertinamas šaltalankių aliejus. Jis skatina odos regeneraciją, drėkina, mažina uždegimus, stiprina plaukus ir skatina jų augimą. Dėl to šaltalankių ekstraktai plačiai naudojami kremuose, šampūnuose, balzamuose.
Kada rinkti šaltalankius?
Ryškiai oranžinės uogos skinamos rugsėjo–spalio mėnesiais. Lapai, turintys daugiausiai naudingųjų medžiagų, renkami gegužę–birželį, kol dar jauni ir švelnūs. Išdžiovinti lapai naudojami arbatoms, kurios ramina skrandį bei palaiko organizmo stiprumą.
Šaltalankiai – tai augalas, jungiantis grožį ir naudą. Jų uogos ir lapai tampa galingu sveikatos šaltiniu, o pasodinti sode krūmai ne tik džiugina akį, bet ir suteikia galimybę pačiam pasirūpinti savo imunitetu. Tai viena iš tų gamtos dovanų, kurių tikroji vertė atsiskleidžia tik tada, kai įtraukiame ją į savo kasdienybę.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
