Vidutinio amžiaus savanorė globos namuose: kaip vienas sprendimas išmokė kitaip žiūrėti į senatvę ir artėjančius pokyčius

Kiekvienas turime savo įsivaizdavimą, kokia yra senatvė, tačiau dažnai jis remiasi nuogirdomis ir stereotipais. Kol su tuo nesusiduriame kasdieniame gyvenime, lengva atidėti mintis apie ligas, priklausomybę nuo kitų ar vienišumą.

Vis dėlto vis daugiau vidutinio amžiaus žmonių Lietuvoje sąmoningai renkasi savanorystę globos namuose ir slaugos įstaigose. Tai tampa ne tik pagalba kitiems, bet ir būdu iš anksto pažvelgti į savo pačių ateitį. Tokia yra ir 48 metų vilnietės, čia vadinsime ją Rasa, istorija.

Sprendimas, kurio ilgai brandinti nereikėjo

Rasa pasakoja, kad mintis eiti savanoriauti kilo ne iš didelio idealo, o iš labai žemiškos situacijos: po ilgesnės ligos neteko mamos, o su tėčiu, kuris gyvena kitame mieste, matosi ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Pajutusi tuštumą ir nerimą dėl artimųjų sveikatos, ji ėmė ieškoti būdo, kaip būti naudinga ir kartu nepasinerti į liūdesį.

Paieškos internete nuvedė į kelių globos namų puslapius. Vienoje įstaigoje buvo aiškiai aprašyta, ko laukiama iš savanorių: pokalbių su gyventojais, palydėjimo pasivaikščioti, pagalbos organizuojant užimtumo veiklas. Būtent ši paprastumo ir aiškumo kombinacija Rasą ir patraukė.

Pirmi susitikimai ir netikėtas nejaukumo jausmas

Pirmoji diena globos namuose, anot Rasos, buvo daug sudėtingesnė nei ji tikėjosi. Nors personalas priėmė šiltai, susidūrimas su žmonėmis vežimėliuose, lovose, su kalbos ar atminties sutrikimais sukėlė stiprų vidinį pasipriešinimą. Ji suprato, kad iki tol senatvę suvokė gana abstrakčiai.

Pirmas pokalbis su gyventoja, kuriai per 90 metų, prasidėjo nuo labai žemiškų temų: orų, vaikystės kaime, senų serialų. Rasa pasakoja, kad būtent toks paprastumas ir išsklaidė jausmą, jog atėjo „gelbėti“ ar „guosti“. Labiau priminė dviejų skirtingų kartų kaimynių susitikimą.

Kasdienybė globos namuose: mažos užduotys, didelis poveikis

Po kelių savaičių Rasa jau turėjo savo ritmą: kartą ar du per savaitę po kelias valandas ji praleidžia globos namuose. Dažniausiai tai yra pasivaikščiojimai kieme, knygų skaitymas, stalo žaidimai ar tiesiog tylus buvimas šalia žmonių, kurie neturi daug artimųjų.

Rasa pastebi, kad senjorams ypač svarbus ne tiek nuoseklus bendravimas, kiek įsiklausymas ir nesistengimas jų „perauklėti“. Dalis gyventojų nori prisiminti jaunystę, dalytis istorijomis iš darbo, dalis kalba apie karą ar sovietmetį, kiti domisi šiandienos naujienomis, technologijomis, anūkų gyvenimu užsienyje.

Kai savanorystė tampa veidrodžiu savo ateičiai

Vienas labiausiai Rasą nustebinusių dalykų buvo tai, kiek daug laiko globos namų gyventojai praleidžia laukiant. Laukia vizitų, maisto, slaugytojos, savaitgalio, švenčių. Šis laukimo motyvas privertė ją permąstyti, kaip pati planuoja vėlesnius gyvenimo etapus ir ką galėtų padaryti, kad būtų mažiau priklausoma nuo kitų.

Kalbėdama su senjorais, kurie dar visai neseniai gyveno savo namuose ir tvarkėsi gana savarankiškai, Rasa ėmė konkrečiau galvoti apie savo sveikatą, finansinį saugumą ir socialinį ratą. Ji sako, kad savanorystė paskatino ne tik daugiau judėti, bet ir rimčiau žiūrėti į sveikatos patikras bei ilgalaikius įsipareigojimus.

Mitai ir realybė: sena žmogaus diena nėra vien tik liūdesys

Prieš pradėdama savanoriauti Rasa pripažįsta manusi, kad globos namų kasdienybė yra beveik nuolatinis liūdesys. Tačiau gan greitai suprato, kad ten daug ir juoko, smalsumo, net šiokio tokio humoro, kartais gana ironiško. Žmonės vis dar ginčijasi dėl sporto, politikos, receptų ir muzikos.

Taip pat ji pastebi, kad senjorai dažnai nori dalytis ne tik praradimais, bet ir pasididžiavimais: anūkų pasiekimais, ilgų santuokų istorijomis, darbo nuopelnais. Svarbu nepaversti jų vien ligų ir problemų rinkiniu, o matyti kaip pilnavertes asmenybes, sukaupusias didelę gyvenimo patirtį.

Kaip savanorystė keičia santykį su savo tėvais

Žvelgdama į globos namų gyventojus Rasa sako kitaip pradėjusi matyti ir savo tėtį. Jei anksčiau ją erzindavo pasikartojantys pasakojimai ar skeptiškas požiūris į naujoves, dabar ji tai suvokia kaip natūralų raidos etapą. Tai nereiškia, kad visada lengva priimti, bet bent jau tampa aiškiau, iš kur kyla tam tikros reakcijos.

Savanorystė padėjo nusikratyti ir kaltės jausmo, kad nespėja visko padaryti artimiesiems. Matydama, kaip dirba slaugytojai, kiek užduočių jie turi kasdien, Rasa tiksliau suprato, kada išties reikia profesionalios pagalbos, o kada svarbiausia yra kokybiškas laikas kartu ir atviras pokalbis.

Nuo kaltės ir baimės iki vidinės ramybės

Daugelis vidutinio amžiaus žmonių vienu metu jaučia spaudimą iš abiejų pusių: rūpintis vaikais ir rūpintis senstančiais tėvais. Rasa pripažįsta, kad pradėjusi savanoriauti pradžioje jautė kaltę: atrodė, kad laikas, praleistas globos namuose, tarsi „atimamas“ iš šeimos.

Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad labiausiai keičiasi ne grafikas, o vidinis nusiteikimas. Grįžusi namo ji jautėsi ramesnė, mažiau kabinėjosi prie smulkmenų, o konfliktai su paaugle dukra tapo retesni, nes atsirado daugiau supratimo apie skirtingus gyvenimo etapus ir jų iššūkius.

Kaip realistiškai pradėti savanoriauti globos namuose

Rasa pataria tiems, kurie svarsto apie panašią patirtį, pirmiausia pasidomėti kelių įstaigų, esančių netoliese, sąlygomis. Svarbu išsiaiškinti, kokios pagalbos realiai reikia, kiek laiko ji truktų, ar reikalingi papildomi kursai ar sveikatos pažyma. Tai padeda išvengti nerealių lūkesčių ir nusivylimo.

Ji pabrėžia, kad prasmingiau pradėti nuo mažesnio įsipareigojimo, pavyzdžiui, karto per dvi savaites, ir palaipsniui ieškoti tokio ritmo, kuris būtų tvarus. Svarbu sąžiningai įsivertinti savo emocinę būklę, nebijoti pasikalbėti su įstaigos psichologu ar koordinatoriumi, jei situacijos tampa per sunkios.

Nauda abiem pusėms: ką gauna senjorai ir ką gauna savanoris

Globos namų gyventojams savanoriai neretai tampa tiltu į išorinį pasaulį: jie pasakoja apie miesto naujienas, kultūrinius renginius, pokyčius viešajame transporte ar sveikatos sistemoje. Tai padeda senjorams neatsiriboti nuo realybės ir jaustis mažiau pamirštiems.

Tuo pačiu savanoriai gauna progą praktiškai išmokti priimti kitokį tempą, ribotą savarankiškumą, fizinius pokyčius. Tokia patirtis dažnai padeda mažinti ir egzistencinę baimę: kai senatvė nebeatrodo kaip vienalytis tamsus laikotarpis, o labiau kaip kitas, su savais džiaugsmais ir sunkumais, gyvenimo tarpsnis.

Ką ši istorija sako apie mus kaip visuomenę

Rasos pasirinkimas nėra pavienis: Lietuvoje plečiasi savanorišką veiklą koordinuojančių organizacijų tinklas, vis daugiau globos namų ir slaugos ligoninių atvirai kviečia prisidėti. Tai rodo ir lėtą, bet svarbų požiūrio į senėjimą pokytį, kai šią temą imame matyti ne vien statistikoje ar socialinės politikos dokumentuose.

Savanorystė globos namuose tampa savotiška jungtimi tarp kartų. Ji padeda ne tik senjorams, bet ir viduriniajai kartai, besiruošiančiai tiek savo tėvų, tiek savo pačių vėlesniam gyvenimo etapui. Rasa sako, kad ši patirtis jai suteikė ne tiek atsakymų, kiek ramesnį santykį su neišvengiamais pokyčiais, kurie laukia kiekvieno.