Daugelį metų milijonai moterų visame pasaulyje gyveno su skausmu, kuris neturėjo aiškaus paaiškinimo. Pilvo tempimas, duriantis ar bukas, nuolatinis diskomfortas, kartais lydimas viduriavimo ar užkietėjimo, buvo nurašomas stresui, mitybai ar „hormonams“. Dažnai – be gilesnių tyrimų. Tačiau naujausi moksliniai duomenys siunčia aiškią žinią: šis skausmas niekada nebuvo „tik galvoje“. Gruodžio 18 dieną žurnale Science paskelbti rezultatai atskleidė sudėtingą biologinę grandinę, kuri gali paaiškinti, kodėl reprodukcinio amžiaus moterys taip dažnai kenčia nuo žarnyno skausmų, įskaitant dirgliosios žarnos sindromą.
Skausmas, kurį per ilgai ignoravo
Žarnyno skausmas yra vadinamasis visceralinis skausmas – kylantis iš vidaus organų, kurių nervai išsidėstę visame pilvo ir liemens regione. Jis gali pasireikšti įvairiai: nuo nemalonaus pūtimo iki aštraus ar nuolat tvyrančio skausmo. Skaičiuojama, kad apie 10 procentų pasaulio gyventojų patiria dirgliosios žarnos sindromo simptomus, ir didžioji dalis jų – moterys.
Būtent čia slypi problema, kurią daugelis pacienčių pažįsta per asmeninę patirtį. Jos kreipiasi į gydytojus, tačiau dažnai išgirsta, kad problema – stresas, netinkama mityba ar emocinis jautrumas. Tai ne tik nepadeda, bet ir gilina jausmą, kad jų skausmas nėra vertinamas rimtai. Naujas tyrimas meta iššūkį šiam požiūriui ir rodo, kad moterų organizme vyksta specifiniai procesai, kurių anksčiau tiesiog nemokėjome „perskaityti“.

Estrogenas – raktas, bet ne vienintelis
Tyrimą atlikę mokslininkai iš University of California, San Francisco jau anksčiau žinojo, kad estrogenas vaidina svarbų vaidmenį. Dar 2023 metais jie parodė, jog patelės pelės yra jautresnės visceraliniam žarnyno skausmui nei patinai, o pašalinus estrogeną šis jautrumas išnyksta. Tai paaiškina, kodėl simptomai gali kisti menstruacijų metu ar nėštumo laikotarpiu.
Tačiau vien hormono buvimas nepaaiškino, kaip tiksliai skausmas „užsiveda“. Mokslininkai ieškojo ląstelių, kurios galėtų tiesiogiai reaguoti į estrogeną žarnyne. Iš pradžių manyta, kad tai enterochromafininės ląstelės – retos, bet itin svarbios, nes jos gamina apie 90 procentų viso organizmo serotonino. Ši medžiaga perduoda signalus nervams ir gali sukelti skausmo pojūtį. Logiška hipotezė subliuško – estrogeno receptorių ten nerasta.
Netikėta grandinė: ląstelių „telefono žaidimas“
Tikrasis atradimas pasirodė esąs gerokai sudėtingesnis. Estrogenas veikia ne tiesiogiai, o per kelių ląstelių grandinę – tarsi biologinį „telefono žaidimą“. Tyrėjai aptiko estrogeno receptorius kitoje retos rūšies žarnyno ląstelėje – vadinamojoje L ląstelėje.
Kai estrogenas paveikia šias L ląsteles storojoje žarnoje, jos pradeda gaminti ir savo paviršiuje rodyti receptorių, vadinamą OLFR78. Šis receptorius reaguoja į trumposios grandinės riebalų rūgštis – medžiagas, kurias gamina žarnyno bakterijos, skaidydamos tam tikrus cukrus.
Toliau seka dar vienas žingsnis: pajutusios šias rūgštis, L ląstelės išskiria hormoną peptidą YY. Šis hormonas veikia enterochromafinines ląsteles, kurios galiausiai išskiria didelį serotonino kiekį. Būtent šis serotonino „šuolis“ suaktyvina nervus ir siunčia skausmo signalus į smegenis.

Kodėl mityba kartais padeda – ir kodėl ne visoms
Ši biologinė grandinė padeda paaiškinti reiškinį, kuris iki šiol buvo tik klinikinis pastebėjimas. Kai kurie pacientai, laikydamiesi mažai FODMAP cukrų turinčios dietos, jaučia palengvėjimą. Tokia mityba sumažina žarnyno bakterijų „kuro“ kiekį, todėl jos pagamina mažiau trumposios grandinės riebalų rūgščių. Mažiau dirginamos L ląstelės, rečiau išsiskiria peptidas YY ir serotoninas, o kartu – ir skausmas.
Tačiau tyrėjai pabrėžia: ne visos moterys patiria šiuos sutrikimus. Tai reiškia, kad be estrogeno ir mikrobiotos turi egzistuoti ir papildomi veiksniai – genetinis polinkis, ankstesnė liga ar tam tikras „laiko sutapimas“, kai keli elementai susijungia į vieną.
Naujos gydymo kryptys ir platesnė reikšmė
Iki šiol dauguma vaistų, skirtų dirgliosios žarnos sindromui, buvo nukreipti į serotoniną. Naujas atradimas atveria daugiau galimybių: taikiniu gali tapti peptidas YY, estrogeno receptoriai žarnyne arba net OLFR78 receptorius. Tai reiškia, kad ateityje gydymas galėtų būti tikslesnis ir mažiau „aklas“.
Svarbu ir tai, kad šie duomenys keičia požiūrį į moterų skausmą apskritai. Tai dar vienas pavyzdys, kaip ilgai ignoruotos patirtys gali turėti labai konkrečius biologinius paaiškinimus. Nors tyrimai atlikti su pelėmis, jų reikšmė žmonėms – akivaizdi. Jie suteikia mokslinį pagrindą tam, ką daugybė moterų žinojo iš savo kūno patirties.
Šis atradimas nėra stebuklingas sprendimas, bet tai – svarbus lūžis. Jis primena, kad skausmas nėra silpnumo ar psichologinės būsenos požymis. Kartais tai – sudėtinga, bet išsprendžiama biologinė dėlionė, kurią mokslas pagaliau pradėjo dėlioti.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.