Mokslininkai sukūrė neįprastus robotus, kurie galėtų padėti saugiai tyrinėti Mėnulio lavos tunelius. Tokios vietos laikomos labai tinkamomis būsimoms žmonių bazėms, nes jos yra po paviršiumi ir suteikia natūralią pastogę.
Pagrindinis tikslas yra pirmiausia išsiųsti robotus, kad jie patikrintų, ar ten saugu. Mėnulio lavos tuneliai ir įgriuvos susidarė tada, kai po paviršiumi buvusios tuštumos įgriuvo.
Mokslininkai seniai svarsto, kad tokiose vietose būtų lengviau apsisaugoti nuo mažų kosminių akmenėlių, pavojingos spinduliuotės ir labai didelių temperatūros skirtumų.
Tačiau vien tik turėti gerą vietą neužtenka, reikia dar ir mokėti į ją patekti bei saugiai joje judėti. Didžiausia bėda ta, kad įprasti kosminiai roveriai nėra pritaikyti siauriems, tamsiems ir nelygiems tuneliams.
Taip pat skaitykite
Ten gali būti statūs šlaitai, birios dulkės, staigūs aukščio skirtumai ir visiška tamsa, todėl paprasta važiuoklė gali užstrigti ar apvirsti. Dėl to ieškoma sprendimų, kurie būtų paprasti, patikimi ir veiktų net tada, jei vienas robotas sugestų.
Kodėl tuneliai atrodo patrauklūs?
Lavos tuneliai patrauklūs tuo, kad jie veikia kaip natūralus skydas. Po žeme lengviau apsisaugoti nuo spinduliuotės, o temperatūra ten gali būti stabilesnė nei atvirame paviršiuje. Tai svarbu, jei norėtume ilgiau gyventi ir dirbti Mėnulyje.
Vis dėlto prieš galvojant apie bazes reikia žinoti, ar tuneliai yra tvirti ir ar jų sienos nesugrius. Taip pat būtina suprasti, ar įmanoma saugiai nusileisti į jų vidų ir ten judėti. Būtent dėl šios priežasties pirmiausia ten turėtų keliauti robotai, o ne žmonės.
Kodėl į vidų patekti taip sunku
Nusileidimas į tunelius yra didelis iššūkis, nes įgriuvos gali turėti stačias sienas, o šalia būna daug birių dulkių. Be to, tuneliuose nėra šviesos, o reljefas gali būti labai nelygus ir klastingas.
Dėl to standartiniai roveriai, kurie gerai važiuoja lygiau paviršiumi, čia dažnai netinka. Iki šiol dažnai buvo siūloma leisti vieną robotą žemyn lynais arba naudoti keltuvus.
Tačiau toks planas pavojingas, nes pakanka vieno gedimo ir visa misija gali sustoti. Todėl vis dažniau siūloma kita idėja, vietoje vieno didelio roboto naudoti daug mažų.
Daug mažų robotų vietoje vieno didelio
Mokslininkai siūlo vadinamą rojį (robotų grupė, dirbanti kartu kaip komanda), kai veikia daug mažų, paprastesnių robotų. Jei vienas jų sugenda, kiti gali tęsti darbą, todėl rizika mažesnė.
Tokia sistema taip pat leidžia greičiau apžiūrėti didesnę teritoriją ir surinkti daugiau duomenų. Būtent tokį sprendimą pasiūlė tyrėjai iš „Korea Advanced Institute of Science and Technology“ ir „Unmanned Exploration Laboratory“.
Taip pat skaitykite
Jie sukūrė lengvus robotus, kuriuos galima atgabenti iki tunelio krašto, o tada paleisti dirbti grupėmis. Šie robotai sukurti taip, kad būtų paprastesni ir atsparesni, ypač dulkių poveikiui.
Ratai, kurie išsiskleidžia
Svarbiausia šio sprendimo dalis yra ratai, kurie gali keisti dydį. Kelionės metu ratas yra mažas, apie 230 milimetrų, todėl robotą lengviau gabenti.
Atvykus į vietą ratas išsiskleidžia iki maždaug 500 milimetrų, ir tada robotui lengviau įveikti kliūtis. Kad ratai būtų patikimesni, vengta sudėtingų lankstų ir jungčių, kurios gali užsikimšti dulkėmis.
Vietoje to naudojamos elastingos plieninės juostos, sudėtos į spiralės formą, todėl ratas gali keistis, bet išlieka tvirtas. Tokia konstrukcija geriau paskirsto apkrovas ir gali būti atsparesnė smūgiams.
Ką parodė bandymai?
Bandymuose su Mėnulio grunto imitacija robotų ratai sugebėjo įveikti iki 200 milimetrų aukščio kliūtis ir stabiliai važiuoti biriomis dulkėmis.
Taip pat teigiama, kad jie atlaikė smūgius, kurie prilygsta kritimui iš didelio aukščio Mėnulio sąlygomis. Tai rodo, kad tokie robotai galėtų ne tik pasiekti tunelio kraštą, bet ir saugiai leistis žemyn.
Nors iki realių misijų dar yra laiko, ši idėja atrodo perspektyvi. Maži robotai galėtų sudaryti tunelių žemėlapius, patikrinti pavojingas vietas ir padėti pasiruošti vėlesnėms žmonių misijoms. Jei viskas pasiteisins, tokie sprendimai gali tapti vienu iš žingsnių link gyvenimo Mėnulyje po jo paviršiumi.
