Ilgus dešimtmečius klausimas apie sąmonės prigimtį buvo paliktas filosofams ir dvasiniams mokytojams, tačiau šiandien situacija sparčiai keičiasi. Mokslas artėja prie lūžio taško, kuriame gilesnis suvokimas apie tai, kas mes esame, tampa nebe pasirinkimu, o būtinybe. Remiantis tradicinėmis kvantinės fizikos teorijomis, dalelės ir energija atsiranda iš fundamentalių laukų svyravimų, lygiai kaip bangos kyla vandens paviršiuje. Tačiau profesorė Strömme iškėlė drąsią hipotezę, kuri gali sudrebinti mūsų realybės suvokimą: ji teigia, kad šis pamatinis visatos pagrindas gali būti ne kas kita, kaip sąmonės laukas. Jei ši teorija pasitvirtintų, tai reikštų, kad viskas, ką manėme žinantys apie savo individualumą ir atskirtį, gali būti tik sudėtinga iliuzija.
Kaip veikia sąmonės laukas: mes esame tik bangos vandenyne
Viena labiausiai intriguojančių šios teorijos dalių yra požiūris į žmogaus individualumą. Pagal profesorės Strömme modelį, kiekvienas iš mūsų nėra atskiras, izoliuotas vienetas. Vietoje to, individuali sąmonė yra suprantama kaip lokalizuotas sužadinimas arba specifinė konfigūracija didžiuliame, visuotiniame lauke. Mokslininkė pasitelkia vaizdingą palyginimą: mes esame tarsi bangos vandenyno paviršiuje.
Banga turi laikiną formą, ji pakyla, juda ir galiausiai atslūgsta, tačiau vanduo, kuris ją suformavo, niekur dingsta. Jis tiesiog grįžta į bendrą visumą. Tai reiškia, kad mūsų pojūtis, jog esame atskirti nuo kitų žmonių ir pasaulio, tėra laikina būsena. Jei fundamentalus sąmonės laukas egzistuoja, tuomet mirtis, kaip visiška pabaiga, tiesiog neįmanoma, nes pati substancija, iš kurios esame sudaryti, yra amžina.
Mirtis ir nepaaiškinami reiškiniai: vartai į platesnę realybę
Ši nauja mokslinė paradigma atveria duris reiškiniams, kuriuos tradicinis mokslas ilgą laiką atmesdavo kaip misticizmą ar haliucinacijas. Straipsnyje pažymima, kad daugelis fenomenų nusipelno naujo, nuodugnaus mokslinio tyrimo. Puikus to pavyzdys – klinikinę mirtį patyrusių žmonių pasakojimai.
Taip pat skaitykite
Daugybė žmonių, atsidūrusių ties mirties slenksčiu, praneša matę religines figūras, seniai mirusius artimuosius ar net jautę ateities įvykių nuojautas. Iki šiol tai buvo aiškinama kaip smegenų deguonies bado padariniai. Tačiau profesorė Strömme siūlo kitokį paaiškinimą: „Jei individualus suvokimas yra generuojamas ne tik smegenų, bet yra gilesnio lauko išraiška, tuomet momentai, kai smegenų veikla susilpnėja, gali suteikti netipišką prieigą prie šio pamatinio lauko“. Kitaip tariant, silpnstant fiziniam kūnui, uždanga pakyla ir mes susiliejame su visuma.
Telepatija realybėje: ar sąmonės laukas leidžia skaityti mintis?
Dar viena stulbinanti šio modelio pasekmė – ekstrasensorinių gebėjimų, tokių kaip telepatija, mokslinis pagrindimas. Jei visos individualios sąmonės yra to paties lauko dalis, informacija teoriškai gali būti perduodama tarp taškų, kurie yra atskirti erdve ar net laiku. Tai reiškia, kad žmonės, turintys ypatingą dovaną arba esantys pakitusiose sąmonės būsenose, gali „nuskaityti“ informaciją iš bendro tinklo.
Mokslininkė pažymi, kad tai paaiškintų, kodėl telepatiniai reiškiniai fiksuojami visose kultūrose per visą žmonijos istoriją, nepaisant to, kad empiriniai įrodymai dažnai būdavo atmetami. Svarbiausia, kad šią teoriją galima patikrinti. Jei profesorė teisi, gilioje meditacijoje esančių žmonių smegenų skenavimai turėtų rodyti sinchronizaciją su kitų žmonių smegenų veikla. Tokie tyrimai gali galutinai įrodyti, kad sąmonės laukas yra reali fizikinė jėga.
Šaltinis: dailymail.co.uk
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
