Šis scenarijus tikriausiai yra žinomas beveik visiems: vieni darbuotojai, kurių įgūdžiai ir produktyvumas atrodo gana vidutiniški, toliau eina į priekį, o kiti – efektyvesni ir darbštesni – gali apie tai tik pasvajoti. Kokia viso to priežastis?
Šis scenarijus, ko gero, yra žinomas beveik visiems: daugybė žmonių dirba biure (gamyboje, parduotuvėje). Kažkas yra geresnis, kažkas yra kruopštus ir visavertis, o kiti aiškiai vengia darbo. Visi žmonės yra kažkiek skirtingi, taip pat kaip ir darbuotojai.
Tačiau absoliučiai visose organizacijose metai iš metų kartojasi ta pati situacija: keli darbuotojai, kurių įgūdžiai ir produktyvumas atrodo gana vidutiniški, toliau kyla karjeros laiptais, o kiti – efektyvesni ir darbštesni – apie tai gali tik pasvajoti. Kokia priežastis? Ar jie kažkuo skiriasi, o gal tiesiog jiems pasisekė?
Susie Welch paaiškina sėkmės paslaptį
Susie Welch, buvusi „Harvard Business Review“ vyriausioji redaktorė ir populiari autorė mano, kad gali būti keletas priežasčių, kodėl kai kuriems žmonėms taip sekasi karjera. Tačiau viena iš jų yra pati svarbiausia ir labiausiai paplitusi. „Žmonės, kurie veržiasi į priekį, – paaiškina ji, – dažniausiai yra „laimingi ekstravertai“. Tai yra, mes kalbame apie tam tikrą asmenybės tipą, kuris prisideda prie „tikro karjeros pranašumo“.
Taip pat skaitykite
Kitaip tariant, nenaudinga pavydėti šiems žmonėms ar manyti, kad jie nepelnytai paaukštinami. Jie jau yra gimę ar susiformavę su tam tikru asmenybės bruožų „rinkiniu“, kuris praktiškai garantuoja paaukštinimą darbe. Be abejo, jei jie patys nesugadina visko (ir taip kartais nutinka, nors ir labai retai).
Kaip gimsta „laimingi ekstravertai“
Susie Welch rašo, kad šį reiškinį ji pirmą kartą pastebėjo prieš 30 metų. Baigę Harvardo verslo mokyklą, patys pirmieji iš visų baigusiųjų rado darbą (beje, puikų bei gerai apmokamą) toli gražu ne išskirtiniai ir protingiausi absolventai, bet, sakykime, vieni iš tų, kurie buvo populiariausi.
Šie jauni vyrai ir moterys, anot jos, buvo „labai komunikabilūs ir draugiški – šilti, nuoširdūs ir labai atviri. Jie visada organizuodavo paplūdimio vakarėlius ir niekada nepraleido progos pagirti kitų bendrakursių už protingą atsakymą seminare“.
Iš pradžių – pyktis ir nusivylimas
Susie Welch teigimu, iš pradžių tai ją pykdė ir erzino. Ji net paskambino savo mamai ir skundėsi: „Mama, man atrodo, kad darbdaviai visiškai nesidomi pažymiais ir akademine veikla! Ir visi mano įgūdžiai bei sugebėjimai jiems neįdomūs! Kad ir kaip stengiuosi, ir kad ir kas nutiktų – kažkas, kas turi mažiau gabumų, vis tiek mane aplenkia!”
Supratimas, kas iš tiesų svarbu darbe
Tačiau laikui bėgant Susie Welch pakeitė požiūrį į patį „laimingo ekstraverto“ fenomeną ir į tokius žmones. Tai nutiko absoliučiai visose įmonėse, kuriose ji dirbo. Ir dabar, kai ji pati tapo viršininke, ji aiškiai supranta, kodėl.
„Faktas yra tas, kad bet kurios organizacijos ar įmonės veikla yra produktyviausia ir efektyviausia tik tuo atveju, jei yra geras komandinis darbas. Taip pat labai svarbu, kad nebūtų bereikalingo šio proceso „dramatizavimo“, – sako ji. – O štai „laimingi ekstravertai“ yra tiesiog nepakeičiami. Jie, kaip niekas kitas, moka gerai dirbti komandoje ir išlyginti visus aštrius kampus.
Jie nesityčioja iš viršininko paskyrimų (ir gana nuoširdžiai), nesivaržo su kolegomis, nebando „perlipti per jų galvas“ ir t. t. Tai yra, jie tiesiog gerai atlieka savo darbą kaip komanda. Ir jei jie tuo pačiu metu rodo kruopštumą ir susidomėjimą, jie galiausiai tampa viršininko mėgstamiausiais. Ir tai reiškia, kad kalbant apie paaukštinimą, viršininkas pirmiausia prisimins tokius žmones, o ne kokius nors kitus, kurie galbūt ir yra talentingesni ir pranašesni.“
Ką daryti intravertams?
Viskas atrodo logiška ir suprantama. Jokio apmaudo. Bet ką turėtų daryti likusieji žmonės? Tiems, kuriems nepasisekė gimti „laimingais intravertais“? Susie Welch sako, kad net jei esi intravertas, nereikia nusiminti. Tai visiškai nereiškia, kad teks visą gyvenimą stebėti, kaip kiti yra paaukštinami pareigose.
„Turiu keturis vaikus, iš kurių du yra ryškūs intravertai“, – prisipažįsta autorė. „Ir jiems taip pat gerai sekasi profesinėje srityje!” Visas reikalas tame, kad Susie Welch juos išmokė ne tik prisiimti atsakomybę už darbą, tačiau taip pat nedvejojant garsiai pasakyti visiems, įskaitant ir viršininkus, kad jų kuklumas tėra intraverto prigimties apraiška, o visai ne neigiamas požiūris į kažkurį vieną iš komandos narių.
Atvirumas – kelias į pasitikėjimą
Susie Welch pabrėžia, kad čia ir yra pagrindinis dalykas – jus įspėti, o ne teisintis, kai susidaro neteisingas įspūdis.
„Intravertai vienodai dalyvauja komandiniame žaidime, jie tiesiog kitaip elgiasi ir bendrauja“, – sako ji. – „Apie tokius dalykus reikia kalbėti garsiai ir nuolat. Be to, nepamirškite šypsotis dažniau, nesvarstant, ar tai yra tinkama. Esmė ta, kad žmonės negali perskaityti jūsų minčių, bet gali „perprasti“ jūsų veidą. Jei jūsų akys alsuoja šiluma ir užuojauta, esate atviras ir besišypsantis, vadinasi, esate savas žmogus komandoje.“
Talentas vis tiek nugalės
Galiausiai, Susie Welch pabrėžia: „Talentas vis tiek nugalės sunkumus ir laimės“. Tai reiškia, kad net jei esate „uždaras“, bet nepaprastai talentingas, galų gale būsite įvertintas organizacijoje ar įmonėje. Kitas dalykas – tai gali užtrukti ne vienerius metus. O gal kažkam ir visai nepasiseks… Bet juk verta rizikuoti?
Taip jau nutinka gyvenime: net jei esate Einšteinas, jūsų kolegos, „laimingi ekstravertai“, beveik visada turės pranašumą. – „Jūsų viršininkas tikriausiai niekada jums apie tai nepasakys“, – sako Welch, – „Bet jūs dabar apie tai sužinojote iš manęs“.
Paprastas patarimas intravertams
Juk tai visai nesunku: šypsokitės dažniau nei „gali intravertas“, ir kartas nuo karto priminkite, kad intravertas yra tiesiog kažkiek uždaresnis, bet iš tikrųjų – jis myli visus ir yra puikus darbuotojas komandoje.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
